Emilija Pliaterytė kilmingos šeimos atstovė, 1830-1831 m. sukilimo dalyvė. Ji žavėjosi Johannu Wolfgangu von Goethe ir Friedrichu Schilleriu, kurių kūrinius skaitė originalo vokiečių kalba. Augo aplinkoje, kurioje buvo gausu katalikiškos ir lenkakalbės kultūros gerbėjų, o jos literatūrinės herojės buvo Adomo Mickevičiaus kunigaikštienės Vanda ir Gražina. 1831 m. kovo 25 d. datuotame dokumente Emilija Plater rašė, kad prisijungimas prie sukilimo buvo vienintelė jos mintis ir kad ji visą gyvenimą laukė šios akimirkos. Jos būrį sudarė maždaug 280 pėstininkų, 60 raitelių ir keli šimtai pjautuvais ginkluotų valstiečių.

Kosineriai vietoj dalgiaisantių lazdų kartais nešiojo aštrias geležines juosteles.

1856 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą studijuoti kameralistikos. Studijuodamas universitete Kalinovskis dalyvavo nelegalių studentų grupių veikloje, kartu su broliu priklausė slaptai karinei-revoliucinei Generalinio štabo karininkų organizacijai, kuriai vadovavo Zygmuntas Serakovskis ir Jaroslavas Dombrovskis.

1862 m. Kalinovskis jau buvo Lietuvos provincijos komiteto (LPK) - centrinio sukilimo rengimo organo Šiaurės Vakarų krašto (dabar - Šiaurės Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos teritorija) teritorijoje - narys. O tų pačių metų rudenį tapo jo pirmininku. Kastusas vadovavo daliai revoliucionierių, kurie, skirtingai nei liberalai ("baltieji"), buvo vadinami "raudonaisiais". Ši išsivadavimo judėjimo kryptis numatė demokratinę respubliką, žemės perdavimą valstiečiams, buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų apsisprendimo teisę.

Nuo 1863 m. rudens K. Kalinovskis sutelkė pastangas kaupti jėgas naujam pasirodymui pavasarį. Tačiau, Mogiliovo gubernijos įgaliotinio Vytauto Parfjanovičiaus išduotas, 1864 m. sausio 29 d. naktį jis buvo suimtas karališkųjų žandarų Sviatojanskio mūruose (netoli Šv. Jono katedros), kur slapstėsi pasivadinęs Ignato Vitažento vardu.

Tyrimo ir teismo metu Kastus Kalinovskis tvirtai laikėsi savo pozicijos ir atsisakė bendradarbiauti su tyrimu. Davęs parodymus apie savo veiklą, jis atsisakė tyrimo komisijai teikti informaciją apie kitus jį dominančius asmenis.

Caro karinis teismas nusprendė, kad Kalinovskiui turi būti įvykdyta mirties bausmė ant grotų. Kovo 22 d. Kastus Kalinovskis buvo viešai pakartas Lukiškių prekybos aikštėje Vilniuje. Slapta palaidotas Gedimino (Pilies) kalne Vilniuje, šalia kitų sukilimo vadų ir dalyvių, nužudytų rusų okupacinės valdžios įsakymu. Visi kapai buvo sulyginti su žeme.

1862 m. jis užmezgė ryšius su Lenkijos centriniu komitetu Varšuvoje, o 1863 m. sausio 22 d. prasidėjus sukilimui ėmė vadovauti ginkluotiems būriams.

Jis nugalėjo rusus prie Wąchocko ir Słupios (vasario mėn.), paėmė 1000 muškietų ir 8 patrankas. Ši pergalė pritraukė šimtus jaunų naujokų į jo vėliavą, kol galiausiai jis turėjo 12 000 vyrų.

Vasario 23 d. jis vėl nugalėjo rusus prie Malogošo ir paėmė 500 muškietų bei 2 patrankas. Kovo 10 d. jis pasiskelbė diktatoriumi ir pabandė suformuoti reguliarią vyriausybę, tačiau arba jam pritrūko organizacinių gabumų, arba jis neturėjo pakankamai laiko savo planams įgyvendinti, todėl po naujų mūšių kovo 17 d. Chrobžės mūšyje ir kovo 18 d. Grochoviškio mūšyje jis pasislėpė Austrijos teritorijoje ir buvo internuotas Tarnove. Vėliau buvo perkeltas į Juozapato tvirtovę, iš kurios buvo paleistas 1865 m.

Po to gyveno Zoloturne kaip Šveicarijos Respublikos pilietis, o vėliau įstojo į Turkijos tarnybą kaip Langie Bey. Mirė Stambule 1887 m. gegužės 10 d. Palaidotas Haidaro Pašos kapinėse kartu su žmona angle Suzanne (1837 m. vasario 2 d. - 1906 m. lapkričio 24 d.).

Tarp 1863-1864 m. sukilime dalyvavusių kareivių Mirties zuavai turėjo savižudžių sprogdintojų šlovę. Kiekvienas iš jų davė priesaiką niekada nesitraukti.

Pranciškus Boguševičius dalyvavo 1863-1864 m. sausio sukilime. Po to Bahuševičius išvyko iš Baltarusijos į Ukrainą, kur studijavo Nežino teisės mokykloje. Dirbo advokatu, gindamas valstiečių teises. Paskelbus amnestiją visiems sukilimo dalyviams, datuojamą Aleksandro III įžengimu į sostą, jis su šeima grįžo į Vilnių.

Bahuševičius buvo kritinio realizmo baltarusių literatūroje pradininkas. Jo kūryba glaudžiai susijusi su baltarusių folkloru. Austrijoje-Vengrijoje jis išleido du eilėraščių rinkinius: "Dudka biełaruskaja" (liet. baltarusiška smuklė) ir "Smyk biełaruski" (liet. baltarusiška smuklė). Bahuševič savo kūrybą skelbė slapyvardžiais Maciej Buračok, Symon Reŭka z-pad Barysava.

Daugiausia rašė baltarusių kalba. Rašyti pradėjo dar būdamas Ukrainoje, tačiau literatūrinės veiklos ėmėsi tik grįžęs į Vilnių. Jam gyvam esant buvo išleisti du eilėraščių ir poemų rinkiniai. Jie buvo išleisti užsienyje: Dudka biełaruskaja (Krokuva, 1891 m.) ir Smyk biełaruski (Poznanė, 1896 m.). Baltarusijoje žlugus sukilimui, iki 1905 m. buvo uždrausta spausdinti baltarusiškas knygas, todėl jo kūriniai buvo leidžiami nelegaliai ir plito rankraščiuose.

Lietuvoje prasidėjus 1863 m. sukilimui Liudvikas Narbutas jį paskyrė būrio vadu, prie Lydos paimtas į nelaisvę, kalintas Kauno kalėjime. Pabėgęs iš kalėjimo gyveno Londone, 1864–1866 m. Prancūzijoje, grįžtantis į Lietuvą suimtas ir 1868 m. ištremtas 15 metų į Viatką (Rusija). Po 1871 m. amnestijos apsigyveno Varšuvoje, nuo 1880 m. gyveno Bžeguose prie Varšuvos. 1883–1886 m. dirbo „Firmin Didot“ leidykloje Paryžiuje.

Prasidėjus Sausio sukilimui, nuo 1863 m. balandžio mėn. jis tapo Augustavo ir Gardino ginkluotųjų pajėgų generolo pavaduotoju ir vadu, raudonųjų šalininku.

Turėjo brigados generolo laipsnį ir buvo visų Gardino gubernijos sukilėlių formuočių vyriausiasis vadas. Dėl jo sumanaus vadovavimo sukilėliams jam patikėtoje teritorijoje aktyvų partizaninį karą su rusų kariuomene buvo galima palaikyti daug ilgiau nei daugelyje kitų sukilimo apimtų Šiaurės Vakarų krašto regionų. Tačiau po galutinio sukilimo pralaimėjimo Gardino srityje jis pabėgo į Varšuvą.

Varšuvoje neseniai inauguruotas diktatorius Romualdas Traugutas paskyrė Wróblewskį Liublino ir Podolsko komisaru ir pavedė jam atgaivinti ten blėstantį sukilėlių judėjimą. Tačiau 1863 m. gruodį, kai Kotsko srityje, netoli Ustinovo kaimo, su žirgų būriu persikėlė prie upės, grupę užpuolė kazokų būrys. Įnirtingame mūšyje Wróblewskis buvo sunkiai sužeistas į galvą ir petį, bet liko gyvas. Kazokai, laikę jį žuvusiu, paliko mūšio lauke. Netrukus pusgyvį Wróblewskį ten rado sukilėliams simpatizuojantys vietiniai valstiečiai ir paslėpė vieno iš jų tvarte.

Gavęs medicininę pagalbą ir persirengęs moterimi, 1864 m. liepą Wróblewskis sugebėjo pabėgti į Austrijos imperijos kontroliuojamą Galiciją. Kadangi Rusijos imperijos valdžia išdavė jo arešto orderį ir nuteisė jį mirties bausme už akių, visas jo turtas Rusijos imperijoje buvo konfiskuotas.

Įsikūręs Prancūzijoje, Wróblewskis buvo Lenkų emigrantų sąjungos narys ir iš pradžių dirbo mokytoju, bet vėliau įstojo į Nacionalinę gvardiją.

Per Prancūzijos ir Prūsijos karą jis gynė Paryžių Nacionalinės gvardijos batalione. Po revoliucijos Paryžiuje ir 1871 m. kovo 18 d. Paryžiaus komunos įkūrimo jis aktyviai rėmė Paryžiaus darbininkų revoliucinius siekius.

1863 m. gruodžio 20 d. caro žandarai jį suėmė poeto našlės Vladislavos Syrakomli bute ir už aktyvų dalyvavimą sukilime nuteisė mirties bausme. Okupantų viešai sušaudytas Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Apolonija Serakovskaja prisiminė 1864 m. sausio 11 d. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, įvykdytą brolio egzekuciją:

"Diena buvo šviesi, bet šalta. Išeidamas Titas nusišluostė veidą nosine (ją turiu) ir pareikalavo palto bei galvažudžių, sakydamas: "Jei aš drebėsiu iš šalčio, jūs apie mane kalbėsite, kaip kalbėjote apie Zygmuntą Serakovskį, kuris dieną prieš tai po sunkios operacijos buvo išvilktas į mirtį, kad mano kojos dreba iš mirties baimės".

10 faktų apie artimiausią Kastuso Kalinovskio draugą (https://budzma.org/news/tsitus-daleuski.html):

1. Tito Dalevskio vyresnieji broliai Františkanas ir Aleksandras buvo nuteisti sunkiesiems darbams Sibire už slaptos draugijos sukūrimą.

2. Titas tyčia neišlaikė egzaminų Rusijos kadetų mokykloje

3. Mokydamasis gimnazijoje Titas kartu su broliu Konstantinu išgelbėjo kelių žmonių gyvybes

4. 1861 m. baigęs gimnaziją, Titas įstojo į Maskvos universitetą ir įstojo į slaptą studentų draugiją "Agul".

5. Titas Dalevskis ir Kastusas Kalinovskis mylėjo moteris iš tos pačios giminės - Jamantus

6. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, giminaičiai įkalbėjo Titusą Daleuskį nestoti į būrį, nes jis ketino

7. Titas Dalevskis tapo vienu iš aktyviausių sukilėlių ryšininkų ir ekspeditorių

8. Kalinovskis ir Dalevskis susitarė: tas iš jų, kuris pirmas bus suimtas, prisiims visą atsakomybę, kad suklaidintų tyrimą ir suteiktų laiko draugams

9. 1863 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Lukiškių aikštėje, buvo sušaudytas Titas Daleuskis

10. Pranciškus Dalevskis, vyresnysis Tito brolis, antrą kartą buvo nuteistas mirties bausme kaip vienas iš sukilimo vadų. Tačiau jis vėl buvo išgelbėtas

Laikraštis buvo nedidelio formato ir kartu didelio tiražo. Kiekvieną numerį pasirašinėjo slapyvardžiu "Jaška - vilnietis dvarininkas".

Straipsniai buvo konstruojami pokalbio forma, jų turinys priminė revoliucinės-demokratinės krypties rusų literatūros kūrinius. Pagrindinės "Mužickaja pravda" temos buvo žemės ir laisvos valios, politinės ir socialinės-ekonominės nelygybės, tautinės nepriklausomybės klausimai.

"...Mes sužinojome, kur yra jėga ir tiesa, ir žinosime, ką daryti, kad gautume žemę ir laisvę. Laikykimės už rankų, vaikai, ir laikykimės kartu!"

1863 m. sukilėliai daug vilčių dėjo į geležinkelį. Jie norėjo jį panaudoti greitam kariuomenės perkėlimui. Geležinkelio darbininkai stojo sukilėlių pusėn. Jie patys buvo Prancūzijos pavaldiniai, tačiau daugelis jų buvo 1830-1831 m. sukilimo dalyviai arba jų vaikai.

Kovo 14 d. vakare prie stoties susirinko šimtas Gardino gyventojų, norinčių prisijungti prie sukilimo. Jie bandė užgrobti traukinį ir išvykti į Porečą, o tada bendromis jėgomis užimti Gardiną. Tačiau per kilusį sąmyšį iš stoties išvažiavo tik lokomotyvas. Dešimtys ginkluotų Gardino gyventojų liko vagonuose, kurie buvo atkabinti ir niekur neišvažiavo.

Po nepavykusio traukinio užgrobimo buvo suimti 73 žmonės. Rugsėjo 17 d. Michailas Muravjovas pasirašė patvirtinimą, pagal kurį 25 Gardino piliečiai buvo išsiųsti į Sibirą už kovo 14 d. incidentą.

Tik 7-8 žmonės, vadovaujami Gardino stoties viršininko Kulčickio, pateko į Porečę. Jam pavyko iš geležinkelio kasos paimti 10 000 rublių.

https://nashaniva.com/ru/322126

Jis gimė 1807 m. vasario 11 d. Varatsevičių dvare, Kobryno apskrityje, Gardino gubernijoje (dabar kaimas Ivanovo apskrityje, Bresto srityje), lenkų bajorų šeimoje.

Baigė Svislatkų gimnaziją. 1823 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Tačiau už dalyvavimą slaptoje studentų draugijoje "Zaran" buvo suimtas ir pašalintas iš universiteto.

Dalyvavo 1830-1831 m. sukilime, kurio metu vadovavo partizanų būriui, gavo kapitono laipsnį ir buvo apdovanotas Virtuti Militari kryžiumi už mūšį prie Kotsko.

Po sukilimo numalšinimo emigravo į Prancūziją. Ten susipažino su Frédéricu Chopinu, iš kurio ėmė muzikos pamokas. Parašė nemažai kūrinių fortepijonui (romansų, polonezų, serenadų, mazurkų). XIX a. trečiojo dešimtmečio viduryje dirbo italų operos Paryžiuje direktoriumi.

1856 m. Rusijos imperatoriui Aleksandrui II paskelbus amnestiją emigrantams, N. Orda paliko šeimą, saugų gyvenimą ir sėkmingą karjerą Paryžiuje ir būdamas 49 metų grįžo į tėvynę.

1866 m. jis buvo suimtas įtariant dalyvavimu 1863 m. sukilime ir įkalintas Kobrino kalėjimo pilyje. Nuteistas tremčiai į atokias Rusijos provincijas. Jo žmonos pastangomis ir Prancūzijos ambasadoriaus pagalba nuosprendis buvo panaikintas.

Aplankė daugybę vietų Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Piešė peizažus ir pastatus, susijusius su žymių žmonių gyvenimu. Jis pažadėjo nupiešti visas Baltarusijos pilis

Kitą kartą Konstantinas atvyksta į Vilnių, sužavėtas Serakovskio vedybų. Matyt, būtent tuo metu Marija Jamant tapo jo sužadėtine. Kastus, dalyvaujant giminaičiams, įteikia nuotakai žiedą. Galbūt kaip tik tuo metu susižadės jo draugas Titas Dalevskis ir Marijos sesuo Alena Yamant.

Kitas pusmetis buvo nuolatinių išvykų ir retų susitikimų su Marija laikas, kupinas prieštaringų troškimų - Asmeninės laimės ir visuotinės Tiesos. Būsimų vestuvių viltį nutraukė netikėta žinia. 1863 m. sausio pabaigoje Lenkijoje kilo sukilimas. Marija palaiko Kastusą jo sunkiame darbe, neleidžia jam pasiduoti net tada, kai "baltieji" surengė prieš jį perversmą ir pašalino iš vadovavimo sukilimui. Marija kartu su seserimis organizuoja moterų komitetą. Jos rinko aukas sukilėlių šeimoms, pristatinėjo paštą, rūpinosi kaliniais, pristatydavo ostrogai maisto, šviežių skalbinių, arbatos, cukraus ir tabako.

Paskutiniais 1863 m. mėnesiais Kalinovskis gyveno laukdamas arešto. Nei draugų įtikinėjimai, nei ašaros Marijos akyse neprivertė jo pasinaudoti iš Sankt Peterburgo atsiųstu pasu svetima pavarde ir išvykti į užsienį. Kastusas ir Titas Dalevskis pasižada vienas kitam, kad už reikalą, kuriuo tiki, kovos iki galo.

Kastusas buvo sulaikytas buvusiame dominikonų vienuolyne, o jo sužadėtinė Marija - priešais esančiame pastate, buvusiame misionierių vienuolyne. Pro langus jie matė vienas kito įkalinimo vietą. Padėti jaunavedžiams atvyko Marijos teta - Jadvyga Makrickaja.

Jadzviga Makricka papirko žandarus ir sugebėjo užmegzti Kastuso ir Marijos susirašinėjimą. Kiekvienas raštelis buvo vertas 10 rublių ir bet kurią akimirką galėjo patekti į pulkininko Losevo rankas. Viename iš laiškų mylimajai Kalinovskis rašė: "Pavydžiu laisvės net varnai, kurią matau sniege pro savo langą".

Būtent Makryckajos dėka nedidelis lapelis su mirštančiojo Kalinovskio testamentu, mums žinomas kaip "Laiškai iš žagrės", iš trečiosios kameros į Paryžių pasiekė vieną iš sukilimo Lenkijoje vadovų Agatoną Hillerį.

1864 m. kovo 10 (22) d. Michailo Muravjovo įsakymu Lukišskaja aikštėje buvo pakartas Kastusas Kalinovskis. 1864 m. vasarą jo sužadėtinė Marija Jamant kartu su tėvais ir seserimi Jelena buvo išsiųsta į Tobolską. Ji drąsiai ištvėrė Sibiro sąlygas ir 1874 m. grįžo į tėvynę, iš kurios persikėlė į Varšuvą.

Mariska juodbruva, mano balandėlė,

Kur dingo laimė?

ir Tavo dalia aiški;

Viskas praėjo - praėjo

nesvarbu, kas

Vienam baisiai karšta

liko krūtinėje...

https://nashaniva.com/164901

Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai.

1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti.

Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. Balandžio 21 d. jo vadovaujamas būrys Raguvos miškuose laimėjęs Genėtinių mūšį, privertė trauktis Rusijos imperijos karius. Vėliau Z. Sierakausko sukilėliai patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.

1863 m. gegužės 7–9 d. vyko Biržų kautynės, kuriose Zigmanto Sierakausko vadovaujami apie 2500 sukilėlių pralaimėjo caro kariuomenės daliniui.

Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.

1863 m. gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku.

Atvykęs su Rusijos kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.

1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Konstantinas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.

Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d. Ten dabar stovi Evangelikų reformatų bažnyčia, įrengta atminimo lenta.

1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.