Ekologija yra mokslas apie gyvų organizmų tarpusa¬vio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. Ekologija susideda iš dviejų stambių skyrių: bendrosios ekologijos, kitaip – bioekologijos, ir taikomosios ekolo¬gijos. Pirmasis skyrius – tai teorinis ekologijos branduolys. Jis apima visas pagrindines ekologijos sampratas, žinias apie gyvosios gamtos, kaip iš daugybės organizmų sudarytos sis¬temos, veiklą. Žodis „bendroji“ rodo, jog šioje dalyje nnagrinė¬jami visiems be išimties gyviems organizmams būdingi dės¬ningumai. Žmogui joje skirta ne daugiau dėmesio negu bet ku¬riai kitai biologinei rūšiai.

JAV mokslininkai paskaičiavo, kad nuo plastiko išradimo žmonija šios medžiagos yra pagaminusi 8,3 mlrd. tonų. Tai neįtikėtinas medžiagos kiekis, turint omeny, kad plastikas buvo išrastas maždaug prieš 65 metus. Palyginimui, 8,3 mlrd. tonų svertų 25 tūkst. Niujorko „Empire State“ pastatų arba vienas milijardas dramblių. Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai iš plastiko kaip įvairios pakuotės naudojamos labai trumpai, o tada išmetamos. Daugiau nei 70 proc. viso pagaminto plastiko yra patekęs į atliekų srautą. Didžioji jo dalis yra užkasama savartynuose, tačiau nemažai atliekų tiesiog teršia platesnę aplinką, tarp jų ir vandenynus.

  

Kiekvieną minutę pasaulyje į jūras ir vandenynus yra išpilama po pilną sunkvežimį plastiko. Jeigu ir toliau taip darysime, mokslininkų skaičiavimais, 2050 metais pasaulio jūrose ir vandenynuose plastiko bus daugiau nei žuvų. Iš kur atsiranda visas šis plastikas? Naujas tyrimas rodo, kad vos 10 upių sistemų į jūras ir vandenynus atplukdo 90 procentų pasaulio plastiko atliekų. 

Mūsų piliečiai taip pat nerimauja dėl plastiko poveikio sveikatai ir aplinkai. Žmonės nenori, kad vandenynuose plūduriuotų plastiko atliekos, nenori, kad paukščiai, vėžliai ir kiti jūros gyvūnai įsipainiotų maišeliuose ar senuose žvejybiniuose tinkluose ir žūtų. Jie nenori valgyti žuvų, užterštų plastiko mikrodalelėmis, ir nebenori taikstytis su įpročiu tiesiog išmesti tokias atliekas. 

Upės yra mūsų planetos arterijos. Nuo mažyčių upeliukų iki nerangių milžiniškų upių – upės yra sąsaja tarp atmosferos, žemės ir vandenynų. Nuo neatmenamų laikų žmonės kūrėsi šalia upių, naudodamiesi gėlo vandens, derlingos žemės, žuvies gausos bei transporto galimybių privalumais. Ir, žinoma, upės yra puiki vieta, kur galima atsikratyti visomis atliekomis. Christiana Schmidt iš Helmholtz aplinkosaugos tyrimų centro bei jos kolegos tyrinėjo, kiek plastiko gabena įvairios upės visame pasaulyje, taip pat, kiek atliekų yra randama aplink upes. Jie sako, kad didelės upių sistemos yra tarsi greitkeliai, gabenantys atliekas į vandenynus. Jų tyrimas, kuris buvo paskelbtas žurnale „Environmental Science and Technology“ parodė, kad 10 pasaulio upių sistemų, esančių itin tankiai apgyvendintuose regionuose, kur šiukšlinimas yra įprastas reiškinys, į vandenynus suneša 90 procentų atliekų. Dvi upės yra Afrikoje (Nilas ir Nigeris), o likusios 8 yra Azijoje (Gangas, Indas, Huanghė, Jangdzė, Haihė, Perlų, Mekongas ir Amūras). C.Schmidt sako, kad regionų aplink upes išvalymas jau būtų didelis pasiekimas. Taip pat mokslininkai nori išanalizuoti greitį, kuriuo šiukšlės pasiekia vandenynus.

Dėl šylančio klimato tirpstantys Antarktidos ledynai įsiliejo į vandenyną. Mokslininkai sako, kad per kitus du šimtus metų ištirpęs žemyno ledas pasaulinį vandens lygį pakels daugiau nei trimis metrais ir pakeis pakrančių formą.

 NASOS palydovų duomenimis, Antarktida kasmet netenka 130 milijardų tonų ledo. Greičiausiai ledynai tirpsta čia, Antarktidos pusiasalyje. 

Norvegijos mokslininkai teigia, kad Arkties ledas darosi vis plonesnis ir silpnesnis. Prieš 30 metų buvo pradėta jį stebėti žemės palydovais. Paprastai tirpimas sustoja rugsėjo viduryje, kai pradeda vėsti oras. Manoma, kad Arkties ledyno tirpimas gali net daryti įtaką Europos orams.

Prieš 20 ir net prieš 10 metų, mokslininkai nesitikėjo, kad įvyks tokie pokyčiai. Mokslininkas Edmondas Hansenas (Edmond Hansen) sakė, kad tai ne trumpalaikis reiškinys, o besitęsiantis procesas. Pasak jo, ištirpsta vis daugiau ledo ir jo nykimo greitis didėja. 

 Mokslininkai prognozuoja, kad iki XXI amžiaus pabaigos maždaug pusės pasaulio jūrų ir vandenynų spalva taps žalesnė arba mėlynesnė. Tokius pokyčius lemia klimato kaita, dėl kurios mažėja ar daugėja kai kurių vandenyje esančių organizmų. Masačusetso technologijos instituto tyrimas rodo, kad dėl šylančio klimato per šį amžių kai kur turėtų mažėti vandenyje esančio planktono ir kitų mažų organizmų, sugeriančių bei atspindinčių šviesą ir taip lemiančių vandens spalvą. Kuo daugiau planktono vandenyje, tuo jis žalesnis, o kuo mažiau – tuo mėlynesnis. Tiesa, šis pokytis bus pastebimas specialiais prietaisais, o ne plika akimi.

Stiklas gali būti perdirbamas neribotą kiekį kartų, jis niekada nesusidėvi. Gaminant stiklą iš perdirbtų medžiagų vandens tarša sumažėja 50 procentų, lyginant su stiklo gamyba iš naujų medžiagų. Kasmet sąvartynuose atsiduria 28 milijardai stiklinių butelių – tokio kiekio užtektų kas tris savaites užpildyti „Empire State“ dangoraižį.

Perdirbus toną kartono sutaupomi 174 litrai naftos. Daugiau nei 90 procentų produktų į JAV atgabenama kartotinėse pakuotėse. Laimei, 80 procentų mažmeninių bendrovių perdirba kartoną.

Maisto atliekos gali būti panaudojamos kaip trąšos ir parduodamos ūkininkams, jos taip pat gali būti šeriamos gyvūnams. Beveik pusė maisto JAV yra išmetama – arba maždaug 1,5 tonos maisto kiekvieną sekundę. Išmetamas maistas sudaro 12 procentų visų JAV atliekų.

Net pasiekus „patį ambicingiausią“ Paryžiaus susitarimo tikslą apriboti pasaulio šiltėjimą 1,5 Celsijaus laipsnio, trečdalis ledynų išnyktų, teigiama viešoje ataskaitoje. 
 Hindukušo ir Himalajų regiono ledynai yra itin svarbus vandens šaltinis maždaug 250 mln. žmonių kalnuose ir 1,65 mlrd. žmonių, gyvenančių žemiau esančiuose upių slėniuose.   

Šie ledynai maitina 10 iš svarbiausių pasaulio upių sistemų, įskaitant Gangą, Indą, Geltonąją upę, Mekongą ir Ajejarvadį, taip pat tiesiogiai arba netiesiogiai aprūpina milijardus žmonių maistu, energija, švariu oru ir pajamomis.  

Jeigu šie ledynai sunyktų, poveikis žmonėms bus įvairialypis: pradedant didesniu oro užterštumu, baigiant dažnesniais ekstremaliais meteorologiniais reiškiniais.

  

  Článek 4 a)): a) "a)" a) "a)" a) "a)" a) "a)" a) "a)" a) "a", "a)") "a) "a" "a)" a) "a" "a" "a", "a", "" a "", "Masinio polimerų Būtent tos savybės - plastikinis pritaikymas ir patvarumas, dėl to turi būti išpopuliarėjo, dabar kelia" esminis problemą.

  Didžiausia problema ta, kad būtų įprasta, kiek tai susiję su įvairiais paketais dėl labai trumpų, o tada išmetamos. 
   Daugiau nei 70 proc. visoms reikmėms. Didžioji jo dalis yra užkasama savarankiškai, nepažažai. 

  Nesant tinkamo sprendimo, atliekų kiekis didėja. Žemėje sukauptų plastiko atliekų pakaktų uždengti Argentinos dydžio valstybę. 
  Mėgaukitės artimiausiu metu „Plastiko planetos“, būtinai turi būti.

 

Demografinis sprogimas būdingas daugeliui ekonomiškai silpnų Afrikos, Pietų bei Pietryčių Azijos šalių. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus, didėja gyventojų tankis, trūksta būstų, ypač miestuose, didėja nedarbas, prastėja gyvenimo kokybė, mityba, kyla bado grėsmė, auga nusikalstamumas, stinga lėšų sveikatos apsaugai.

Pabėgėliai gali judėti šalies viduje arba būti priversti trauktis į kitas valstybes. Jie migruoja dėl etninių konfliktų, pilietinių ar tarpvalstybinių karų; persekiojimo dėl kitokių įsitikinimų, rasės ar religijos; stichinių nelaimių (potvynių, uraganų, sausrų, dykumėjimo, žemės drebėjimų). Pabėgėliai dažniausiai įkurdinami stovyklose, kur neretai trūksta būtiniausių dalykų: maisto, vandens, medikamentų, drabužių.

Aplinkos oro apsaugos įstatymas draudžia deginti nenupjautus, nesugrėbtus ar kitaip nesurinktus augalus ar jų dalis. Surinktų augalų ar jų dalių deginimo tvarką nustato specialus teisės aktas – Aplinkos apsaugos reikalavimai lauko sąlygomis deginant augalus ar jų dalis.

Sausą žolę, nendres, nukritusius lapus, šiaudus, laukininkystės, daržininkystės, augalinės kilmės liekanas lauke leidžiama deginti tik surinktas (sugrėbtas) į krūvas, kai nėra galimybių jų kompostuoti ar kitaip panaudoti, ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų ir kai toks deginimas neprieštarauja vietos savivaldybės patvirtintoms tvarkymo ir švaros taisyklėms. Jų deginimas turi būti nuolat stebimas. Baigus deginti, smilkstančią ugniavietę privalu užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ir pan. Tačiau surinktus (sugrėbtus) augalus, jų dalis ar krūvas deginti draudžiama miške, aukštapelkėse, durpingose vietose ar vietovėse, esančiose arčiau kaip 50 metrų nuo miško, aukštapelkės ar durpingos vietos, taip pat miestuose ir miesteliuose.