Šatrijos Ragana by Justelis

Biografija

juneviciusjustas — 2024-05-09 08:41:02 UTC

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930) – rašytoja, pedagogė, labdarė.
Gimė žemaičių bajorų šeimoje, Medingėnų dvare (dab. Plungės r.), kuris priklausė motinos šeimai – Šiukštoms, žymiai Žemaitijos bajorų giminei. Vaikystę praleido Pečkauskų Labūnavoje, jaunystę – tėvų nuomotame Užvenčio dvare Žemaitijoje. Mirė 1930 m. liepos 24 d. Židikuose, ten ir palaidota. 1942 m. rašytojos palaikai perkelti į kapą-koplyčią. Židikuose veikia rašytojos muziejus, prie senosios klebonijos, kur ji gyveno, 2006 m. pradėtas formuoti jos vardo parkas.

http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1393

Anksti pastebėtas talentas

juneviciusjustas — 2024-05-09 08:41:05 UTC

Kaip savo knygoje rašė J. Žėkaitė-Kubilienė, lietuvių kritika anksti pastebėjo ir pripažino Šatrijos Raganos talentą, apibūdindama jį autentiškumo, subtilios inteligencijos, muzikalaus žodžio epitetais. „Šatrijos Ragana atėjo į literatūrą iš lenkiškos dvaro aplinkos, pažadinta lietuvių nacionalinio judėjimo. Įsijungusi į lietuvių literatūrą iš svetimo ir priešiško luomo, ji žiūrėjo į lietuvių nacionalinį sąjūdį kaip į savo veiklos ir pasaulėžiūros atramą. Tačiau persiėmusi lietuvių kalbos bei savitos kultūros išsaugojimo idėja, rašytoja nepritapo prie demokratinio nacionalinio judėjimo sparno, reiškusio valstiečių ir tolydžio klasiškai sąmonėjusio proletariato interesus.

Troško būti naudinga kitiems

juneviciusjustas — 2024-05-09 08:41:07 UTC

J. Žėkaitė-Kubilienė knygoje konstatuoja, kad Marija į kūrybą lietuvių kalba ėjo inertiškai, kaip kad būtų galėjusi tapti ir lenkiškai rašančia poete arba prozininke. Ją ypač inspiravo visą būtybę persmelkęs troškimas būti naudinga kitiems. „Pagal mane žmogus yra laimingas tada, kada jaučia ir gali sau pasakyti, kad nėra parazitu pasaulyje ir yra naudingas aplinkai kiek gali. Kitaip, laimė yra tai įsitikinimas, kad savo gyvenimu teiki žmonėms kokią naudą“, – teigė dienoraštyje, turėdama septyniolika metų. Kaip pažymėjo J. Žėkaitė-Kubilienė, M. Pečkauskaitės kelias į lietuvių literatūrą lygus, nužymėtas tik šiokių tokių nesklandumų. Tačiau naujo talento lietuvių literatūroje galėjo ir nebūti, jeigu ne nacionalinis išsivadavimo sąjūdis, formavęs daugelio žmonių, tarp jų ir Višinskio, pasaulėjautą. Šatrijos Ragana likimą susiejo ne su tais, kurie stiprūs ir galingi politinėje hierarchijoje, bet su silpnais ir skriaudžiamais žmonėmis, vien savo lietuvybe pademonstruodama demokratizmą, būdingą tik turtingos dvasios asmenybėms.

Kūriniuose kalbėjo apie girtavimo poveikį silpnesniems

juneviciusjustas — 2024-05-09 08:41:08 UTC

Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas buvo „Margi paveikslėliai“. Jis susidėjo iš trijų fragmentų. Pirmajame vaizduojamas įsisiautėjęs girtas vyriškis, išvejąs nakčia iš trobos moterį su dviem mažais vaikais. Antrajame kalbama apie jauną, skaisčią mergaitę, kuri, užuot skaičiusi knygą, mąsto apie tolesnį savo mokymąsi. Girtavimas, kaip 1891 m. rašė „Varpas“ , „taip sena kaip ir pati žmonija“, esą „tik atsirado raštai, girtuoklystė juose užrašyta“. Kaip rašo J. Žėkaitė-Kubilienė, Lietuvoje girtavimas bene sustiprėjo, uždraudus M. Valančiaus plačiai varytą blaivybės akciją, nes atsiradusioje lietuvių periodikoje kupina pranešimų apie šią epidemiją („Šiandien geria tėvai ir motinos, geria mergaitės ir vaikai, seni ir maži, varguoliai ir didžturčiai“), apie bejėgiškas kovos su ja priemones („Keikia bažnyčiose kunigai, baugina baisingomis kankynėmis pragaro, vienok nieko nepadaro. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę“).

Slapyvardis

juneviciusjustas — 2024-05-09 08:41:10 UTC

Rašytojos bičiulis Povilas Višinskis ją praminė raganėlės vardu dėl juodų plaukų ir juodų didelių akių. Kitų teigimu, pravardę sugalvojo Židikų gyventojai, mat tik ragana mokėjo šnekėti keturiomis kalbomis ir gydyti medicina.^[1] Po vienos išvykos į Šatrijos kalną, kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, jai prigijo ir Šatrijos epitetas. Taip atsirado Šatrijos Raganos slapyvardis.