lenktyninius žirgus ir lenktynių žokėjus, taip pat portretus. Jo portretai pasižymi psichologiniu sudėtingumu ir žmonių izoliacijos vaizdavimu.
Karjeros pradžioje Degas norėjo būti istorijos tapytoju, kuriam reikalavo griežtas akademinis pasirengimas.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje jis pakeitė kursą ir, pritaikydamas tradicinius istorijos tapytojo metodus šiuolaikinei temai, tapo klasikiniu šiuolaikinio gyvenimo tapytoju.

E. Dega buvo aistringas meno kolekcionierius, dalyvavęs visuose Paryžiaus aukcionuose.

Kavinėje, madingoje susitikimo vietoje, vyras ir moteris, nors ir sėdi vienas šalia kito, yra uždaryti tylioje izoliacijoje, akys tuščios ir liūdnos, su nukarusiomis savybėmis ir bendru apleistumu.

Labiau nei sceninis pasirodymas jį domino treniruotės ir repeticijos. Čia klasė artėja prie pabaigos - mokiniai išsekę, tempiasi, sukasi, kad subraižytų nugarą, koreguoja plaukus ar drabužius.

Šis paveikslas sujungia figūrinį stilių ir paletę, Paminklinis ir negailestingas paveikslėlyje išvengiama vaizdingo sentimentalumo, būdingo daugeliui to meto valstiečių ir elgetų vaizdų.

Degas buvo puikus braižytojas. Jis eksperimentavo su žiniasklaida ir sukūrė peintre à l'essence vadinamą techniką, kurią naudojo šiam piešiniui 

Degas pirštais, teptukais ir aštriais padargais tepė, braižė ir blizgino šią pastelę, sukurdamas judėjimo ir tekstūros pojūtį ir atskleisdamas puikios spalvos sluoksnius.

Svarbus Vincento van Gogo kūrybos šaltinis – gamta. Jo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška. Spalvomis jis tapė ir modeliavo formas, kūrė ritmą, apibrėžė proporcijas ir erdvinius santykius. Kartais dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru. Vėlyvuosiuose dailininko darbuose gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka raiškus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką. Kūrybai būdinga spalvos ir piešinio sintezė, ekspresyviai iškreiptos formos, vyrauja raudona, violetinė, sodri geltona spalvos – jos turi simbolinę prasmę, išreiškia vidinį nerimą. Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnus, rodo, kad kasdieniški, žinomi ir įprasti daiktai gali būti „pakelti“ iki simbolių ir vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionistai. Vincentas van Gogas sukūrė daugiau nei 800 drobių ir 1100 piešinių, bet tik vieną paveikslą – „Raudonieji Arlio vynuogynai“ – pardavė būdamas gyvas.

Prancūzų tapytojas ir grafikas. 
Nuo 1866 m. Pisaro priklausė impresionistų aplinkai, prie kurios pritapo per pažintį su K. Monė ir E. Manė. Jis buvo beveik vien plenero peizažų tapytojas ir temų sėmėsi iš gyvenamųjų vietovių
9-ame dešimtmetyje jis, veikiamas G. Sera, išgyveno puantilistinį kūrybos laikotarpį.
Ilgainiui akių negalia privertė jį tapyti tik ateljė. Čia buvo sukurti tapybiški didmiesčių – Paryžiaus, Diepo, Ruano ir Havro – vaizdai, džiuginantys akį švelniais spalvų niuansais