My epic padlet by Rockstar Staff

Pradžia ir pažintis su P.Višinskiu.

dovisbliujus — 2024-05-09 08:16:47 UTC

Reikšmingą posūkį būsimos rašytojos gyvenime lėmė pažintis ir bičiulystė su Povilu Višinskiu – kaimynystėje gyvenusių valstiečių sūnumi. Šiaulių gimnazistas, vėliau Peterburgo universiteto gamtos mokslų studentas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Povilas Višinskis, 1891 m. Pečkauskų buvo pakviestas padėti sūnui Steponui pasiruošti į gimnaziją.Višinskis pakreipė modernaus lietuviškumo linkme, skatino kūrybines merginos ambicijas. Būsimoji rašytoja ėmė nuosekliai mokytis lietuvių kalbos, kad galėtų ne tik ja susišnekėti buitinėje aplinkoje kaip ligi tol, bet vartoti visavertiškai ir svarbiausia – rašyti. Višinskiui 1894 m. rudenį išvažiavus studijuoti į Peterburgą, rašė jam laiškus lietuviškai. Šatrijos Raganos laiškai Višinskiui – vienas įdomiausių lietuvių epistolinės literatūros reiškinių, atskleidžiantis būsimų iškilių lietuvių kultūros asmenybių jaunatvišką bendravimą, kūrybinį bendradarbiavimą, jausmų dramą, taip pat lietuvių kalbos įsitvirtinimo kelią privačiame rašte.
Šatrijos Ragana – pasirinkti tokį slapyvardį paskatino Povilas Višinskis – debiutavo 1896 m., laikraštyje Varpas su trijų prozinių miniatiūrų ciklu „Margi paveikslėliai“.

dovisbliujus — 2024-05-09 08:19:47 UTC

Margi paveikslėliai“. Realizmo literatūrai būdingos socialinės temos čia persmelktos subjektyvaus, emocingo pasakotojos žvilgsnio, užuojautos, empatijos. Pirmasis kūrinys, atskleidęs originalų rašytojos stilių ir talentą – lyrinė novelė „Kodėl čia tavęs nėra?“, kuriai parinktas epigrafas iš Dantės Dieviškosios komedijos: „Nėr didesnės kankynės / Negu džiaugsmų dienas minėt varguos“ (paskelbta Varpe, 1898). Individualiu balsu, pirmojo asmens pasakojimu perteikiamas meilės, ilgesio jausmų patyrimas, atminties pulsavimas. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių prozos modernėjimo ženklų – nuo realistinio išorinio žmogaus vaizdavimo žvilgsnis nukrypsta į jo vidinį pasaulį, nuo veiksmo – į būseną.

Šatrijos Ragana buvo moteris inteligentė

dovisbliujus — 2024-05-09 08:25:14 UTC

Savo pedagoginius polinkius, kūrybinį talentą rašytoja siekė sustiprinti aukštosiomis studijomis: 1905–1907 m. išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Fribūro universitetus (juose galėjo mokytis ir moterys). Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūras, klausėsi sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos kursų, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje. Ciuricho universiteto dėstytoją, žymų vokiečių pedagogą, filosofą, sociologą Frydrichą Vilhelmą Fersterį (Friedrich Wilhelm Foerster, 1869–1966) laikė savo mokytoju, domėjosi šio autoriaus krikščioniškosios pedagogikos darbais, rėmėsi jo idėjomis pedagoginėje praktikoje ir raštuose. Lietuvos visuomenę su Fersterio pedagoginėmis idėjomis Pečkauskaitė supažindino 1912 m. išleistoje knygoje Jaunuomenės auklėjimas.

dovisbliujus — 2024-05-09 08:31:51 UTC

Formuojantis Lietuvos valstybei, tolimoje provincijoje ji aktyviai veikė, kad aplink save sukurtų šviesesnį, kultūringesnį, oresnį žmonių gyvenimą. Dar karo metais, tik atsikėlusi į Židikus, klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams; vokiečių okupacinei valdžiai ją uždarius, iki Nepriklausomybės atkūrimo mokė kelis vaikus privačiai, subūrė vaikų draugijėlę, bažnytinį chorą. Nepriklausomybės metais įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio labdarybės draugijos veiklą, pasirūpino, kad Židikuose būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo nemokamai priimami neturtingi ligoniai. Prieglaudai ir ambulatorijai išlaikyti reikalingas lėšas rašytoja rinkdavo organizuodama loterijas, koncertus, vakarus su vaidinimais. Rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba – taip miestelyje atsirado salė viešiems renginiams ir arbatinė. Čia paskaitas skaitydavo, susirinkimuose ar koncertuose dalyvaudavo ir pati rašytoja. Klebonijoje atidarė bibliotekėlę vaikams. Galiausiai globojo vienos neturtingos šeimos berniuką, rėmė jo studijas VDU ir Belgijoje.

Sename dvare

dovisbliujus — 2024-05-09 08:34:45 UTC

1916 m. per brolio Vincento vardadienį Šatrijos Ragana pradėjo rašyti apysaką Sename dvare (publikuota 1922). Šį kūrinį Šatrijos Raganos tyrėja Viktorija Daujotytė laiko novatoriškos formos tekstu – romanu-esė. Sename dvare, kaip būdinga esė, ryškus autobiografinis pradas, improvizacinė kalba ir laisva kompozicija (fragmentiškas siužetas), subjektyvi žmogaus egzistencijos refleksija (ypač dienoraščio formos dalyje „Mamatės užrašai“), derinama su realistinės stilistikos epizodais (pvz., vestuvės klebonijoje). Fragmentišką, stilistiškai daugialytį pasakojimą vienija bendra atminties perspektyva: pasakotoja prisimena praėjusį laiką ir pasaulį, pasakojimais grįžta į vaikystę, tarp dabartyje jau mirusių artimųjų. Apysaka pradedama lyriniu fragmentu, kuriame jutiminis įspūdis – regimas rožių vaizdas, jų kvapas, prisilietimas – pasakotojai sužadina ryškų, intensyvų motinos prisiminimą, atgręžia atmintį į praeitį.Tai gyvenimo laikinumo patirtis (susidūrimas su mirtimi) ir amžinybės ilgesys, užsimiršimo malonė kaip aukštoji gyvenimo akimirka, pasiekiama per meną, muzikavimą; meilės, įveikiančios mirties slenkstį, išgyvenimas, nusitrinanti riba tarp sapno ir tikrovės.

dovisbliujus — 2024-05-09 08:36:11 UTC