Genio gimtinė - miškas,
 Laumžirgio - upė rami,
 Klevo gimtinė - žemė,
 O debesėlio - dangus.
 Nendrės - ežero krantas,
 Smilgos - pilka pakelė,
 Bitės kamanės pieva,
 Grūdų gimtinė - dirva.
 Mano gimtinė - miškas,
 Upė, dangus ir dirva,
 Ežero krantas - viskas,
 O viskas - tai Lietuva.
                  💛 💚  ❤️
Perskaitę eilėraštuką atsakykite į kausimus:
Kur yra Genio gimtinė?
Kur laumžirgio gimtinė?
Kur Debesėlio gimtinė? ir kt.
                    💛 💚  ❤️

 🏘  Pasakyk:
Savo šalies pavadinimą.
Savo gimtojo miesto pavadinimą.
Savo namų adresą

 Jeigu nežinai, pasiklausk tėvelių ir ir įsidėmėk.......😊


💛💚❤️NUPIEŠK  GIMTINĘ.💛💚❤️
Gali nukopijuoti žodį, MOLĖTAI... arba savo namų adreso pavadinimą😊

Piešdamas paklausyk dainelių😊 

 Užrašę kalendoriuje dieną garsiai  nuo pirmos mėnesio dienos vaikas  tegul skaičiuoja, kiek dienų turi SAUSIS. Galite prie tos dienos stebėdami orą nupiešti, saulę, sniegą ar kt....☀️  ☁️ ❄️

Užrašykite  ant SAUSIO mėnesio namo stogo jo pavadinimą (tegul vaikas savarankiškai pats nukopijuoja žodį 😊) . Kalendorių galite nuspalvinti, išgražinti žiemos vaizdais ❄️ ❄️ ❄️
    

Raudonas devyngalvis Slibinas buvo toks didelis, kad savo pilvu galėjo uždengti pusę miško. Eidamas jis pūtė ugnį ir degino miškus, kuriuose gyveno visi tie laimingi žmonės.  Slibinas norėjo Lietuvoje susisukti lizdą ir čia išperėti savo vaikus, o blogosios baltos meškos norėjo jam padėti. Narsiai gynėsi Lietuvos gyventojai: elfai šaudė iš lankų, laumės verpė Slibino plaukus ir suko iš jų siūlus, raganos ir burtininkai visi kaip vienas bandė užkerėti Slibiną, net miško gyvūnai ir paukščiai bandė iškapoti jam akis, vilkai draskė Slibiną ir gynė mišką, bet viskas veltui. Didelis raudonas Slibinas užkariavo Lietuvą ir susisuko čia lizdą, o visi miško gyventojai buvo paversti Slibino tarnais devyneriems metams, devyniems mėnesiams ir devynioms dienoms.Kad ir kaip kankino Slibinas ir  piktosios baltosios meškos Lietuvos miškų gyventojus, tačiau jie nepasidavė ir laukė savo valandos. Ta valanda atėjo. Sausio 13 dieną staiga vėl patekėjo Saulė didžiojo ąžuolo viršūnėje ir medis atgijo. Tai pamatę visi gerieji Lietuvos žmonės ėmė džiaugtis. Jie suprato, kad yra vilties. Visą tą dieną jie ruošėsi mūšiui, o naktį drąsiai stojo į kovą už savo mišką, savo Tėvynę. Neturėjo jie jokių ginklų, išskyrus galbūt tik meilę ir dainą. Jie visi uždainavo paslaptingą dainą, kurią šiandien vadiname Lietuvos Himnu. Susikibo rankomis ir vien savo meilės jėga išvijo Slibiną atgal į Rytus. Raudonas devyngalvis Slibinas neapkentė meilės, todėl baisiausiai supyko ir todėl žuvo 14 visai nekaltų žmonių - laisvės gynėjų. Jų kraujas tekėjo į samanotą miško žemę ir ten visiems laikams išdygo stebuklingi laukinių rožių krūmai. Štai kodėl kiekvienais metais visi Lietuvos gyventojais Sausio 13 dieną muša varpus ir taria „AČIŪ“ šiems narsiems gynėjams.