Galvodami apie gyvūnus, kurie žiemą užmiega žiemos įmygiu, dažniausiai prisimename gražuolį lokį. Šis gyvūnas, atšalus orams, miega irštvoje, kurią įsirengia nuošalioje vietoje po žagarais, išvirtusio medžio šaknimis ar kitoje saugioje vietoje.

Žiemos miegu miega labai įvairių miško gyventojų... Tai šikšnosparniai, iš graužikų – miegapelės, vabzdžiaėdžių – ežiai, stambesnių gyvūnų: barsukai, meškos, usūriniai šunys. Pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie gyvūnai užmiega žiemos miegu, yra maisto trūkumas šaltuoju metų laiku. Pavyzdžiui, šikšnosparniai minta vabzdžiais, o atėjus žiemai jie pasislepia, tad dalis šikšnosparnių išskrenda į šiltesnius kraštus, o kita dalis pasilieka Lietuvoje ir tiesiog įminga žiemos įmygiu. Miegapelės minta vaisiais, uogomis, sėklomis, o tokio maisto žiemą nėra.

Kitas miškų ir krūmų gyventojas – barsukas. Jis paprastai užmiega gerokai atšalus orams, t.y. gruodį, ir miega iki kovo mėnesio. Šie gyvūnai gyvena urvuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pietvakarinėje upės, vandens telkinio ar šlaito dalyje. Nors užmiega gana vėlokai, tačiau urvus ruošia jau nuo ankstyvo rudens. Šie gyvūnai gyvena bendruomenėmis, todėl žiemojimui išrausia daug įvairaus dydžio urvų, kuriuos pavasarį užkasa.

Žiemos miegu užmiega nemažai gyvūnų: kai kurie vabzdžiai, varlės, švilpikai, gyvatės ir kiti.

Tokioje būsenoje, tarytum negyvi, jie kantriai laukia pavasario.

Žiemos miegas – būdas išgyventi, nes visi šie gyvūnai šaltuoju metų laiku negalėtų susirasti pakankamai maisto.

Įdomiausia yra tai, kad iki šiol neatskleistos gyvūnų įmigio paslaptys. Miego metu gyvūnai išlieka atsparūs bet kokiems išbandymams ir atsibunda gerokai sveikesni nei užmigo.