Suktinėlį šoka.

Šaltas rudenėlis

Pasijuokti moka...

V. Valsiūnienė

Lapai šoka tyliai ristis.

Obuoliai kvepia sode,

Saulė leidžias užkalnėn.

Mama kepa pyragėlį,

Garas kyla virš stalo švelniai.

Arbatos kvapas — lyg sapnai,

Širdy — ramybė ir namai.

Ruduo spalvomis apkloja,

Tyla glosto, lietus šnara.

O mamytės šiltas žodis

Šildo labiau nei saulės spindulys rudens vakare.

Rudenėlis

Neša vėjas į pietus

Debesėlio baltą salą.

Baigės deimanto lietus,

Sidabru žolytė bąla.

Vasarėlės kilimuos

Naktimis šalnelė miega,

O kalneliuos tolimuos

Ledinukai mala sniegą.

Ak, negąsdinkit sniegu,

Sustabdykite malūną.—

Mano manymu, tegu

Rudenėlis dar pabūna.

Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.

Pirmasis vakaras rudens vėjuoto

Pirmasis vakaras rudens vėjuoto,

vaikai tarp medžių mėtos obuoliais

ir paūgėjusį šunytį lodo,

jo linksmas balsas sklinda ratilais.

Širdis lengva, kai taip gražiai vilnija

didžiuliai lapai sodo pakraščiuos,

iš lėto lyja, lyjant tyliai gyja

pasiutgėlių raupai, nebekarsčiuos

nepaslanki žemaičių žemė, antys

vėl baltos kaip vėstuvių palyda,

vėl dygsta baltutėliai dantys

karšinčiui grėbliui, gulinčiam sode.

Geltona muzikėlė

Į tolimą kelionę

Paukšteliai pasikėlė.

Suvirpo medžių lapai –

Geltona muzikėlė.

Sugrįšiu iš mokyklos,

Priglusiu prie kaštono,

Sudėsiu dainužėlę

Iš ilgesio geltono.

Ruduo

Raudonos uogos. Lapai - kaip iš vaško.
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.

Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų - žiburių.

Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.

Rugsėjo oktavos

Drungnas kvapas rudens — į mane.

Ant laukų geltonuoja žinia,

kad rugsėjo skaidrus liūdesys

apie veidą iš lėto sklandys.

Nevarytas į gruodą varu,

neapkaltas nuo gruodo variu,

aš po gervių sparnais gyvenu —

tarsi paskui kažką vis einu.

Drėgnas kvapas rudens — į mane.

Mindau krintantį dangų klane.

Trūksta saulės šviesioji styga —

ir sutemsta, nutyla staiga.

Pasišviesdamas giriom, trobom,

ties miglotom ribom apgraibom

ieškau, tartum riekės neliestos,

nors mažytės, bet savos tiesos.

Nuotrauka: Polocko g. Užupis, Vilnius

Rudens lopšinė

Lapų šokis tyliai krinta,

Tarsi auksas iš dangaus.

Vėjas pasaką užmina —

Apie laiką be laiko jaus.

Saulė skęsta migloj gelsvoj,

O diena trumpėja lyg sapnas.

Širdyje dar rusena vasara,

Bet jau kviečia rudens ramumas trapnas.

Obuoliai kvepia sode raudonai,

Žemė kvėpuoja drėgna ir šilta.

Ir nors viskas baigias, atrodo,

Ruduo — tai pradžia iš naujo, tyli ir pilna.

Krito lapai kaip dienos šiltos...
Kaip aliejus liejos vanduo...
Jis stovėjo vienas ant tilto,
O po tiltu - ruduo.

Koks to vakaro buvo gylis, -
Išmatuoti nieks negalės.
Jis girdėjo, kaip žuvys tyli
Ir kaip miršta žolė.

Kilo vėjas, o lapai krito,
Nešės vakarą paukštis sapne...
Jis pakėlė rankas ir nuskrido
Kaip kadaise sapne.

Krankė varnos ir lojo šunys
Lėkė lapai spalio spalvos.
O jis kilo ir kilo viršūnėn,
Krisdamas ant Lietuvos...

Juozas Erlickas

Paauksuoti lapai

Suktinėlį šoka,

Šaltas rudenėlis

Pasijuokti moka.

Jis išraškė sodą,

Žiedelius išskynė,

Vien tik gluosniai liūdi

Tylūs, nusiminę.

Rudeninės rasos
Ašarom sustingo,
Vasarėlės juokas
Su plaštakėm dingo.

Saulė klevo lapui
Šypsnio pagailėjo,
Gelsta, gelsta lapas,
Išbučiuotas vėjo.

Taip norėč, kad saulė
Vėl mums šviest galėtų,
Kad vėjelis piktas
Lapų pagailėtų.

Už žalių, gil žalių laukų,

Kurūžinių paukščių būrėj,

Ežerėlis raibuliuoja.

Rudeni, broli, ir kur tu nunešei

Ne žąsinius, perišinius,

O karvelius mano baltaplunksnius

Aukštai dangų debesyje...

Ir sušnara, sušnara sužvarbęs

Nerūstink, motin, sen bova,

Tik barškina lašus lietūs vėjas

Rudens sapne sušarmojęs.

Toli, už marių mėlynųjų,

Už žalių, gil žalių laukų,

Kurūžinių paukščių būrėj,

Ežerėlis raibuliuoja.

Laistė laistė rudenėlis

Samanėle purią,

Kėlė kėlė baravykas

Rudąją kepurę.

Pynė pynė tėtušėlis

Žilvitine kraitę,

Bėgom bėgom per pievelę

Mudu į giraitę.

Pustėm pustėm kadugyne

Samanėlę purią,

Nešėm nešėm baravyką —

Kotą ir kepurę.

Ruduo rugsėjį šaukia
Autorius: Zenė Sadauskaitė

Ruduo - spalvų aruodas!
Rugsėjo pirmą šaukia,
Vaikų džiaugsmingą juoką
Tuoj ves į klasę jaukią.

Kiek daug akių! Jos žydi -
Anksti šį rytą kėlės.
Prie dvyliktoko glaudžias
Mažutis pirmokėlis.

Gražiausi skamba žodžiai,
Nuo jų širdis sušyla.
Gerumas susitelkęs
Lyg debesėlis kyla.

Ir driekiasi per Lietuvą
Skambi daina varpelio...
Gerumas, aidu grįžęs,
Į širdis ieško kelio...

Ruduo

Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.

Kaip buvai arti, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.

Mes dar galim būti dideliais
Kaip kad rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
Nes abu privalom būti vienas.

Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk
Ir paverski laiką ugnimi
Dangui matant, žemei viską girdint.

Baigės vasara. Dvelkia vėsa.

Drebulėle, sakyk, ar tiesa?..

Ar tiesa, kad paparčių miške,

Po dausų žvaigždute neryškia,

Ten, kur snaudė žvejų karčiama,

Tu per naktį buvai kvočiama?..

Tu per naktį buvai kvočiama...

O paskui, bangpūčių pučiama,

Atliūliavo ūkais ne balta,

Ne balta, o raudona puta?..

Drebulėlė nuraudo visa:

Netiesa! Netiesa! Netiesa!

RUGSĖJO SKAIČIUOTĖS

Dėdė Derlius atdundėjo.

Obuolių pilni maišai,

Džiaugiamės visi labai.

Grybai slepiasi po lapais,

Uogos miške labai retos.

Riešutų jau pilnos šakos,

Voverytėms darbo metas.

Taip ruduo pas mus atėjo,

Saulė leidžias vis greičiau.

Lietus lyja vis dažniau,

Dienos daros vis šalčiau

Rudens ženklai

Nors vasaros malonumais

Pasisotinti nespėjom,

Kalendorius jau ragina

Pradėti ruoštis rugsėjui.

Jeigu jaučiatės laimingi

Ir laiko neskaičiuojate,

Apie rudens atėjima

Gamtos ženklai sufleruoja

Raudonuojantys šermukšniai,

Lizdus paliekantys gandrai,

Lietų kaupiantys debesys,

Ražienomis virtę laukai...

***

Rudeniu kankinasi gamta,

Ji nemoka abejingai mirti.

Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,

Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

Tik sunku atsisakyti to,

Ko galbūt iš viso neturėjai.

Pakartok, dar sykį pakartok.

Kaip mane mylėjai – nemylėjai.

Kaip buvai arti, labai arti,

Taip arti, kad net sunku tikėti.

Žmonės tampa viens kitam kiti

Ir be dulkių pradeda pilkėti.

Mes dar galim būti dideliais

Kaip kad rytas gali eit į dieną.

Tik nėra kam pasakyt – atleisk,

Nes abu privalom būti vienas.

Tu mane nuprauski savimi,

Savo lūpom tu mane pagirdyk

Ir paverski laiką ugnimi

Dangui matant, žemei viską girdint.

Medžiai rudi, geltoni,
Uogos raudonai skoni.
Saulė slepias debesy,
Rytas kvepia obely.

Lietus tyliai barbena,
Vakaro daina sena.
Šilta arbata rankoj,
Ruduo šypsos langoj.

Autoris:Chat GPT

Medžiai be lapų
Visko jie neteko
Medžiai be lapų
Stovi lyg apakę

Ir aš kaip medis
Prie šito tako
Stoviu nusiminęs
Vėl tavęs netekęs

Ruduo, ruduo...
Krenta lapai auksiniai
Ir leidžiasi tyliai
Ruduo, ruduo...
Šiandien mes susitikome
Kartą paskutinį...

Medžiai be lapų
Visko jie neteko
Medžiai be lapų
Nieko jie nesako

Medžiai be lapų
Liūdnos jųjų mišios
Medžiai be lapų
Stovi lyg pamišę

Ruduo, ruduo...
Krenta lapai auksiniai
Ir leidžiasi tyliai
Ruduo, ruduo...
Šiandien mes susitikome
Kartą paskutinį...

Medžiai be lapų
Nieko jie nemato
Medžiai be lapų
Stovi lyg apakę

Ir aš kaip medis
Prie šito tako
Stoviu nusiminęs
Vėl tavęs netekęs.

Ruduo, ruduo...
Krenta lapai auksiniai
Ir leidžiasi tyliai
Ruduo, ruduo...
Šiandien mes susitikome
Kartą paskutinį...

Neša vėjas į pietus

Debesėlio baltą salą.

Baigės deimanto lietus,

Sidabru žolytė bąla.

Vasarėlės kilimuos

Naktimis šalnelė miega,

O kalneliuos tolimuos

Ledinukai mala sniegą.

Ak, negąsdinkit sniegu,

Sustabdykite malūną.—

Mano manymu, tegu

Rudenėlis dar pabūna.

maža mergytė su milžiniškais kaspinais
margais margais
maža mergytė išsipurvinusi keliukus
raudonu raudonu paltuku
maža maža mergytė
tokia juokinga

(Kostas Kubilinskas)

APIE RUDENĮ (II DAINA)

Tolį, už marių mėlynųjų,

Už žalių, gil žalių laukų,

Kurūžinių paukščių būrėj,

Ežerėli raibuliuoja.

Rudenė, broli, ir kur tu nunešei

Ne žąsinius, perišinius,

O karvelius mano baltaplunksnius

Aukštai dangų debesyje...

Ir sušnara, sušnara sužvarbęs

Nerūstink, motin, sen bova,

Tik barškina lašus lietūs vėjas

Rudens sapne sušarmojęs.

Tolį, už marių mėlynųjų,

Už žalių, gil žalių laukų,

Kurūžinių paukščių būrėj,

Ežerėli raibuliuoja.

“Rūtažolės”, 1936 m.

Neša vėjas į pietus

Debesėlio baltą salą.

Baigės deimanto lietus,

Sidabru žolytė bąla.

Vasarėlės kilimuos

Naktimis šalnelė miega,

O kalneliuos tolimuos

Ledinukai mala sniegą.

Ak, negąsdinkit sniegu,

Sustabdykite malūną.—

Mano manymu, tegu

Rudenėlis dar pabūna.

Ruduo rugsėjį šaukia

Ruduo – spalvų aruodas!

Rugsėjo pirmą šaukia,

Vaikų džiaugsmingą juoką

Tuoj ves į klasę jaukią.

Kiek daug akių! Jos žydi –

Anksti šį rytą kėlės.

Prie dvyliktoko glaudžias

Mažutis pirmokėlis.

Gražiausi skamba žodžiai,

Nuo jų širdis sušyla.

Gerumas susitelkęs

Lyg debesėlis kyla.

Ir driekiasi per Lietuvą

Skambi daina varpelio…

Gerumas, aidu grįžęs,

Į širdis ieško kelio…

Medžiai meta lapus geltonus,

Vėjas šoka po laukus.

Obuoliai raudoni krinta,

Saulė slepias už debesis.

Tyli vakarai ilgėja,

Rytai vėsūs, rasoti.

Ruduo tyliai pasakoja —

Laikas žiemai ruoštisoti

Ji nemoka abejingai mirti.

Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,

Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

Tik sunku atsisakyti to,

Ko galbūt iš viso neturėjai.

Pakartok, dar sykį pakartok.

Kaip mane mylėjai – nemylėjai.

Kaip buvai arti, labai arti,

Taip arti, kad net sunku tikėti.

Žmonės tampa viens kitam kiti

Ir be dulkių pradeda pilkėti.

Mes dar galim būti dideliais

Kaip kad rytas gali eit į dieną.

Tik nėra kam pasakyt – atleisk,

Nes abu privalom būti vienas.

RUDUO

Skrenda gervės, skrenda žąsys.

Liūdi pievos be gėlių.

Eina broliai, eina sesės

Į mokyklą takeliu.

Lėkit, paukščiai! Susitiksim,

Kai sugrįšit po žiemos.—

Niekad niekad nepaliksim

Mes Tėvynės mylimos.

Drungnas kvapas rudens — į mane.
Ant laukų geltonuoja žinia,
kad rugsėjo skaidrus liūdesys
apie veidą iš lėto sklandys.
Nevarytas į gruodą varu,
neapkaltas nuo gruodo variu,
aš po gervių sparnais gyvenu —
tarsi paskui kažką vis einu.

Drėgnas kvapas rudens — į mane.
Mindau krintantį dangų klane.
Trūksta saulės šviesioji styga —
ir sutemsta, nutyla staiga.
Pasišviesdamas giriom, trobom,
ties miglotom ribom apgraibom
ieškau, tartum riekės neliestos,
nors mažytės, bet savos tiesos.

Drumstas kvapas rudens — į mane.
Žydi lietūs rugsėjo dugne.
Žydi „vakar” ir žydi „rytoj“
mūsų žemėj šiltoj, suartoj.
Gal pritrūks, kaip, deja, visados,
man lig laimės kokios valandos.
Gal stovėsiu su sauja tuščia,
bet atminsiu, kad sėjau aš — čia!

Rudeniop

Nukrito lapai.

Užsidarė pumpurai.

Pasiruošė berželiai poilsiui

ir miegui.

Mes prigimtį pažįstame

labai gerai.

Gamtos gyvybės ciklas

šviesmečius išlieka.

Praeis ir vėl naktis,

ištirps speigai,

sniegai,

išaugs nauji

obels žiedai

ir vaisiai.

Gamta į poilsį

išsikovojo teisę,—

to gėrio

niekam ji neatiduos dykai.

Taip jau

per amžių amžius

buvo —

gyvybės grūdas

žemėj niekada nežūva,-

ryt,

saulės ratui kylant,

vėl jis išlapos

dėka lietaus ir saulės žaismo,

ir globos.

Ruduo

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta. Pažvelk į gamtos besikeičiantį mostą, į pritilusį paukštį, į augalo rimtį, į viską, ką galima skint arba rinkti.

Pirmasis vakaras rudens vėjuoto

Pirmasis vakaras rudens vėjuoto,

vaikai tarp medžių mėtos obuoliais

ir paūgėjusį šunytį lodo,

jo linksmas balsas sklinda ratilais.

Širdis lengva, kai taip gražiai vilnija

didžiuliai lapai sodo pakraščiuos,

iš lėto lyja, lyjant tyliai gyja

pasiutgėlių raupai, nebekarsčiuos

nepaslanki žemaičių žemė, antys

vėl baltos kaip vėstuvių palyda,

vėl dygsta baltutėliai dantys

karšinčiui grėbliui, gulinčiam sode.

Geltona muzikėlė

Į tolimą kelionę

Paukšteliai pasikėlė.

Suvirpo medžių lapai –

Geltona muzikėlė.

Sugrįšiu iš mokyklos,

Priglusiu prie kaštono,

Sudėsiu dainužėlę

Iš ilgesio geltono.