Geologija by willow

Bendrosios geologijos kursas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kas yra geologija? Ką tiria geologijos mokslas? Kokie pagrindiniai tikslai ir uždaviniai? Kokius metodus naudoja? Kas yra tyrimų objektas? Kaip atrodo geologijos mokslo raida?

Mineralogija ir kristalografija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Ką tiria?

Mineralas, kristalas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kas tai? Pavyzdžiai. Kokios mineralų klasifikacijos rūšys, pagal ką klasifikuojama?

Geofizika

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Ką tiria, kokiais metodais?

Distanciniai/nuotoliniai metodai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magnetinio lauko anomalijų žemėlapiai
Gravitacinio lauko anomalijų žemėlapiai
Seisminiai metodai (skersinių ir išilginių bandų sklidimo greičiai priklausomai nuo kūno tankio ir fazinės būsenos)

Petrologija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tiria uolienas, jų sudėtį ir sandara

Geochemija tiria cheminių elementų pasiskirstymą visoje Žemėje, jų sklaidą ir kaupimasį.

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Chemija svarbi geologijos dalis, nes mums leidžia suprasti mineralų ir uolienų susidarymą, jų sudėtį, pagal kurią mineralai sdažniausiai ir yra skirstomi: Grynuliai, Sulfidai, Sulfatai, Oksidai ir Hidroksidai, Silikatai, Fosfatai ir Karbonatai.

Geochemija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kas yra geochemija?

Grabenas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Grabenas – tai struktūra, kurią sudaro įsmukęs/įkritęs plutos blokas, ribojamas lūžių (sprūdžių). Grabenas susiformuoja auštant Žemės plutai ir vidinėms įtampoms pasiekus kritinę ribą.

Kristalai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tai kietieji kūnai, kuriuose atomai susiję pastoviais jonų traukos ryšiais ir išsidėstę tam tikra tvarka sudaro erdvinį darinį, vadinama kristaline gardele. Susidaro kristalizuojantis dujinės, skystosios kietosios fazės medžiagai.

Monoklina

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Palinkusi sluoksnių storymė. Pradinė sluoksnių padėtis buvo horizontali, bet dėl tektoninių judesių viena storymės dalis buvo iškelta arba nuleista kitos atžvilgiu ir dabar slūgso tam tikru, bet maždaug vienodu kampu.
Ugnius K.

Fleksūra

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kai sluoksnių polinkio kampas staigiai keičiasi, bet jų vientisumas nenutrūksta.
Ugnius K.

Mineralas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tai gryni cheminiai elementai ir tam tikros cheminės sudėties neorganiniai junginiai, esantys kieto būvio kristalų pavidalo
Laura M.

Mineralų klasifikacija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Mineralai pagal cheminę sudėtį skirtstomi į didžiausias grupes - klases:
I. Grynuoliai: geležis (Fe), varis (Cu), auksas(Au) ir kiti.
II. Sulfidai: piritas (FeS2), pirotinas (FeS) ir kiti.
III. Oksidai ir hidroksidai: magnetitas (Fe3O4), chromitas (FeCe2O4) ir kiti.
IV. Halidai ir fluoridai: halitas (NaCl), silvinas (KCl) ir kiti.
V. Karbonatai, nitratai, boratai: kalcitas ( CaCO3), dolomitas (CaMg[CO3]2) ir kiti.
VI. Sulfatai, chromatai, molibdatai: gipsas (CaSO4 x 2H2O), anhidritas(CaSO4) ir kiti.
VII. Fosfatai, arsenatai, vanadatai: apatitas (Ca5[(F, OH) | PO4)3] ir kiti.
VIII. Silikatai: kvarcas (SiO2), olivinas (MgFe)[SiO4]) ir kiti.
Laura M.

Akrecija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Plokštėms spaudžiant vienai kitą vulkaninių salų lankai ir akrecinės prizmės ruožai pamažu pristumiami prie artimiausio kontinento pakraščio ir tarsi priauga prie jo. Toks vulkaninių salų lankų priaugimas prie kontinento vadinamas akrecija.

Mineralų kristalinė gardelės sandara

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Mineralui būdinga ir tam tikra kristalinės gardelės sandara, kristalografinis pavidalas. Tie patys cheminiai elementai ar junginiai, turintys skirtinga kristalografinį pavidalą, laikomi skirtingais mineralais. Pvz. deimantas ir grafitas
Laura M.

Žemyninės plutos susidarymas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Jei vandenyninė pluta susidaro tolstančiuose plokščių pakraščiuose, tai žemyninė pluta priešingai - ten, kur plokštės susiduria, tiksliau, plokščių nirimo( subdukcijos) ruožuose.

Uolienas sudarantys mineralai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Jie skirstomi į dvi grupes - felzinius ir mafinius.
Laura M.

Žemyninės plutos sandara

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Viršutinė dalis - "granitinė", ir apatinė - "bazaltinė".

Felziniai mineralai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Felziniais, arba šviesiaisiais, vadinami mineralai, neturintys savo sudėtyje geležies ir magnio. Šių mineralų sudėtyje daugiausiai yra silicio, aliuminio, kalcio, natrio, kalio. Jų yra nedaug - kvarcas, feldšpatai ir feldšpatoidai. Felziniai mineralai vyrauja Žemės plutoje. Išjų sudarytas granitas, sienitas, dioritas, anortozitas, įvairios metamorfinės uolienos, kurios vyrauja žemyninėje plutoje.
Laura M.

Magminių uolienų klasifikavimas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Mafiniai mineralai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Mafiniai, arba spalvotieji, mineralai savo sudėtyje turi magnio ir geležies, dėl šių elementų ir kilęs grupės pavadinimas. Tai olivinas, piroksenai, amfibolai, žėručiai, granatai ir kiti. Šie mineralai paplitę gamtoje, bet ne visi vienodai. Olivinas ir piroksenai sudaro didelę dalį mantijos, taigi jie vieni labiausiai paplitusių Žemės mineralų. Piroksenai, amfibolai, žėručiai ir granatai įeina į daugelio plutos uolienų sudėtį, bet apskritai čia jų mažiau negu felzinių.
Laura M.

Raukšlė

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Raukšlė yra stuktūra, kurią sudaro išlenkti arba sulankstyti sluoksniai, tačiau jų vientisumas lieka nepažeistas. Nuo fleksūros ji skiriasi tuo, kad daugiau ar mažiau yra simetriška, ją sudaro du sparnai ir juos jungiatis skliautas tarp jų. Per skliautą einanti plokštuma, kurioje išsidėstos visos raukšlę sudarančių sluoksnių ašinės ( persilenkimo ) linijos, vadinama raukšlės ašine plokštuma.
Raukšlės gali buti labai įvairaus pavidalo, dydžio, susidarymo būdo, padėties, jos gali būti pavienės ir grupinės. Išskiriamos dvi raukšlių rūšys - antiklininės ir sinklininės.
Laura M.

Antiklininės raukšlės

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Antiklininės raukšlės išlenktos taip, kad jų vidurinėje dalyje yra senesni sluoksniai negu išorinėje.
Laura M.

Sinklininės raukšlės

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Sinklininėse raukšlėse, priešingai, sluoksniai yra įlenkti taip, kad viduryje yra jaunesni sluoksniai.
Laura M.

Lūžis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Lūžis yra tektoninė struktūra, kurią sudaro įtrūkimas, plyšys Žemės plutoje, pagal kurį atskiros Žemės plutos dalys (blokai) perstumiamos viena kitos atžvilgiu, dėl to yra suardomas geologinių kūnų vientisumas. Lūžiai vadinami disjunktyvinėmis dislokacijomis, o pažodžiuii tai ir reiškia geologinio kūno perstūmimą ir jo dalių atskyrimą.
Laura M.

Plyšys

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kai magminiai kūnai, pluta, sluoksniai įskyla, jų dalys atsiskiria, bet nebūna perstumiamos viena kitos atžvilgiu. ( Šia dalimi ir skiriasi nuo lūžio )
Laura M.

Sprūdis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Toks lūžis kuriam susidarant vienas jo sparnų nusileidžia žemyn kito atžvilgiu
Laura M.

Antstūmis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kai įvyksta atvirkščiai - vienas sparnas pakyla virš kito.
Laura M.

Stūmis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Toks lūžis, kai blokai pajuda vienas kito atžvilgiu horizontalia kryptimi ir jų santykinis aukštis pasikeičia nedaug.
Laura M.

Uoliena

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

tai kristalinis, iš dalies kristalinis arba nekristalinis, agregatas, susidaręs Žemėje, kituose kosminiuose kūnuose arba tiesiog kosmose, vykstant gamtiniems procesams.
Pagal kilmę, tai yra susidarymo būdą ( genezę) išskiriami trys uolienų tipai: magminės, nuosėdinės ir metamorfinės.
Laura M.

Magminės uolienos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magminės uolienos susidaro tiesiogiai iš magmos jai kristalizuojantis Žemės gelmėse arba jos paviršiuje, išsiliejus per ugnikalnius.
Laura M.

Nuosėdinės uolienos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Nuosėdinės uolienos susidar Žemės paviršiuje ir vandens telkinių dugne iš kitų suirusių uolienų medžiagos.
Laura M.

Metamorfinės uolienos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Metamorfinės uolienos - tai pirminės magminės arba nuosėdinės uolienos, kurios Žemės gelmėse pakliuvo į kitokias sąlygas, negu susidarė, ir dėl to pasikeitė jų sandara, taip pat mineralinė, dažnai ir cheminė sudėtis.
Laura M.

Magma

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magma - skysta masė, lydalas, esantis Žemės mantijoje ar plutoje. Magmoje, be skystosios fazės, gali būti kristalų, ištirpusių vandens ar kitų dujų. Dažniausiai magma yra silikatinės sudėties, tačiau būna ir iš karbonatų, sulfidų, fosfatų ar oksidų.
Laura M.

Plutoninės(intruzinės)

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Lėtai vėsdama gilumoje, magma visa išsikristalizuoja.
Intruzinės uolienos pirmiausia skirtomos pagal jų mineralinę sudėtį.
Laura M.

Išsiliejusios (efuzinės)

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magmai išsiliejus į paviršių lavos pavidalu, iš jos susidaro vulkaninės uolienos, dar vadinamos išsiliejusiomis, arba efuzinėmis. Jos gali būti visai neišsikristalizavusios, stikliškos arba tik iš dalies kristalinės.
Laura M.

Intruzinių uolienų skirstymas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

I. Ultramafinės uolienos - taip vadinamos uolienos, sudarytos tik iš mafinių mineralų - olivino, piroksenų, rečiau - raginukės. Felzinių mineralų - feldšpatų jose nebūna. Tai pirmasis šių uolienų požymis, matomas plika akimi. Pagal olivino ir piroksenų santykį skiriamos ir ultramafitų rūšys. ( Peridotitas, dunitas, piroksenitas, ksenolitas)
Gabras, bazaltas, diabazas, anortozitas
Dioritas ir andezitas
Granitas, riolitas, decitas
Sienitas
II. Piroklastinės uolienos - jos susidaro, kai lavos išsiliejimą iš ugnikalnio lydi staigus dujų išsiskyrimas, lyg sprogimas, į orą išmetantis skystos lavos purslus ir ankstesnių, jau sukietėjusių, lavos klodų nuolaužas.
Jos būna įvairios sudėties, todėl uolienai pavadinti svarbiausia yra dalelės dydis. Smulkiausios dalelės - dulkės ir pelenai, didesnės - lapilės, stambesnės nuolaužos - vulkaninės bombos arba blokai.
Laura M.

Intruzinių uolienų kūnai.

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Dažniausiai aptinkami plutoninių( giluminių, intruzinių) uolienų kūnai yra gysla, daika, nekas, silas, lakolitas, lopolitas, batolitas.
Laura M.

Paviršinių (vulkaninių, efuzinių) uolienų kūnai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Vulkaninių, arba efuzinių, uolienų kūnų formą ir dydį lemia keletas svarbiausių veiksnių: magmos klampumas, lakiųjų medžiagų kiekis joje, išsiliejimo vietos sąlygos.
Dažniausi efuzinių kūnų pavidalai yra srautai, dangos, kupolai, vulkaniniai plokščiakalniai, sluoksniai ir ugnikalniai.
Laura M.

Rutulinis skyrumas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Lavos srautui išsiveržus po vandeniu ir staiga vėstant lavoje susidaro rutulinis skyrumas. Toks lavos klodas atrodo sudarytas tarsi iš stambių rutulių ar pagalvių, todėl lava vadinama rutuline, arba pagalvine.
Laura M.

Ugnikalniai arba vulkanai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tai lavos ir piroklastų kalnai, kurie susidaro jiems veržiantis iš vieno ar kelių gretimų centrų; jie taip pat yra efuzinių uolienų kūnai.
Ugnikalniai labai įvairūs. Jie skiriasi savo dydžiu, kūgio pavidalu, sandara, kai kurie iš jų netgi nekalnai, o įdubos. Pagal šiuos požymius skiriami plyšiniai, skydiniai, stratovulkanai, maros.
Laura M.

Plyšiniai ugnikalniai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Plyšiniai ugnikalniai yra nedidelių taisyklingų kūgio pavidalo. Jie susidaro lavai veržiantis iš giluminių lūžių - riftų, ir paprastai išsidėsto išilgai jų grandinėmis. Tokiose vietose daugiausiai liejasi bazalto lava. Ji yra skysta, todėl išsiveržimo vietose aukšti vulkaniniai kalnai nesusidaro. Jų išsiveržimo centras dažnai būna užklojamas gretimų ugnikalnių lavos dangomiis ir magma prasiveržia į paviršių vis kitoje vietoje. Tokių ugnikalnių daug yra Islandijoje.
Goda U.

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magminės plutoninės uolienos iš gelmių gali būti iškeltos į paviršių, o vulkaninės ir nuosėdinės, priešingai, nugramzdintos labai giliai. Pasikeičia ir uolienų aplinkos sąlygos - padidėja temperatūra, slėgis, atsiranda karštų lakiųjų medžiagų, vadinamų fluidais.
Laura M.

Skydiniai ugnikalniai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Skydiniai ugnikalniai yra pavieniai kalnai iki kelių kilometrų aukščio, tačiau palyginti lėkštais šlaitais, todėl jų pavidalas primena gulintį ant žemės skydą. Juos taip pat sudaro bazalto klodai, šiam gausiai ir ilgai liejantis iš vieno magmos židnio. Tai patys didžiausi ugnikalniai ne tik žemėje, bet ir visoje Saulės sistemoje. Didžiausi skydiniai ugnikalniai žemėje yra Havajų saloje. Šiuos ugnikalnius galima vadinti apskritai didžiausiai Žemės kalnais, nes jų bendra papedė yra vandenyno dugne, maždaug 5000m. gylyje. Pridėjus aukštį nuo jūros lygio, susidaro daugiau kaip 9000m.
Goda U.

Metamorfizmo facijos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tam tikromis slėgio ir temperatūros sąlygomis uolienose atsiranda atitinkamų mineralų derinių, kurie susidaro ir išsilaiko būtent tomis sąlygomis. Nustačius uolienos mineralinę sudėtį net ir iš akies galima apytikriai pasakyti, kokioje temperatūroje ir slėgyje susidarė uoliena.
Laura M.

Skalūnas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kai uoliena vykstant metamorfizmui įgyja ryškiai kryptingą sandarą ir skyla plonomis plokštelėmis, ji vadinama skalūnu
Laura M.

Stratovulkanai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Taisyklingo kūgio pavidalo, dažnai labai aukšti ugnikalniai. Iš jų daugiausiai liejasi klampi andezito, dacito, riolito lava, kuri stingsta srautais ir dangomis tiesiog ugnikalnio šlaituose. Ugnikalniui išsiveržiant išmetama daug piroklastų, kurių sluoksniai kaitaliojasi su lavos srautais. Dėl to šie ugnikalniai ir vadinami Stratovulkanais t.y. sluoksniuotaisiais. Šios rūšies yra ir aukščiausi sausumos ugnikalniai. Stratovulkanai yra dauguma Andų, Alaiskos, Aleutų, Kamčiatkos, Kurilų ugnikalnių, Fudzijama ir Vezuvijus.
Goda U.

Gneisas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Kai kryptingumas ne toks ryškus, vadinama gneisu.
Laura M.

Maros

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Šis tipas išskirtinis nuo kitų, nes tai ne kalnai, o atvirkščiai, įdubos žemės paviršiuje, daugiausiai virtusios ežerais. Mara susidaro tada, kai kai kildama iš gilumos magma sutinka vandeninguosius sluoksnius. Įsimaišęs į karštą magtma požeminis vanduo staiga virsta garais, plečiasi ir išsprogdina dengiančias uolienas. Smulkios magmos ir uolienų nuolaužos pasklinda dideliame plote, o sprogimo vietoje lieka duobė, kurią užpildo sąnašos, kartais ir vanduo. Marų yra įfvairiose pasaulio vietose. Per 70 tokių vulkanų yra Pietvakarių Vokietijoje, Eifelio srityje. Tai apvalūs ežerįliai, aplink kuriuos išplitęs tefros ir tufo klodai. Čia išsiveržimai vykop visai neseniai, vos prieš 2000 metų.
Goda U.

Nuolaužinės ir nuolaužinės-biogeninės

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Nuolaužinės uolienos susidaro mechaniškai ardant kitas magmines , nuosėdines ar metamorfines uolienas. Šios grupės uolienos pirmiausia skirtsomos pagal jas sudarančių nuolaužų dydį, jų apzulinimo laipsnį ir sutvirtėjimą.
Goda U.

Chemogeninės ir biochemogeninės

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Šios uolienos susidaro nusėdant cheminiams junginiams iš vandens tirpalo vandenynuose, jūruose, ežeruose, upėse, karštose versmėse bei šaltiniuose. Jų vandenyje visada būna įvairių ištirpusių medžiagų, kurios daugiausiai yra tirpūs dūlėjimo produktai, atnešti iš žemynų, arba išskiria ir iš magmos židinių povandeninių ugnikalnių aplinkoje.
Goda U.

Degiosios arba kaustobiolitai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Šios grupės uolienos yra ne tik organinės kilmės, bet ir organinės sudėties. Tai- anglis, durpė, lignitas, gitija, degieji skalūnai, bitumingosios uolienos.

Tufitai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tufitas, mišri (vulkaninė nuosėdinė) sutankėjusi ir susicementavusi uoliena, susidariusi iš 25–75 % piroklastų (vulkaninės brekčijos, aglomeratų, lapilių, pelenų, pemzos) ir epiklastų (cheminės arba biocheminės kilmės silicitinių, karbonatinių, molingų nuosėdinių uolienų) gabalėlių.

Susiformuoja ugnikalnių išmestiems produktams nusėdus į vandens baseinus, vandeniui išskalavus senesnes vulkanines nuogulas, per povandeninius ugnikalnių išsiveržimus. Cementuojanti medžiaga – karbonatai, silicio dioksidas, molis.
Goda U.

Viršutinė pluta

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Viršutinė pluta daugiausiai sudaryta iš mažo tankio uolienų, pagal sudėtį irfizines savybes panašių į granitą. Todėl ji salyginai vadinama grantiniu sluoksniu. Tačiau iš tikrųjų ją sudaro ne tik ir ne tiek grantionas, kiek įvairios metamorfinės uolienos-gneisai ir skalnūnai, susidarę iš nuosėdinių ir vulkaninių uolineų.
Goda U.

Apatinė pluta

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Apatinė pluta sudaryta iš didesnio tankio uolienų. Geofizikai ją vadina bazaltiniu sluoksniu, nes seisminių bangų greičiai čia maždaug tokie, kaip bazalte. Bet kaip tik bazalto apatinėje plutoje visiškai nėra, vyrauja stipriai metamorfizuotos pirminės nuosėdinės ir magminės uolienos- granulitai ir eklogitas. Didelė dalį apatinės plutos sudaro migmatitai ir ypač nelydi liekana, likusi iš uolienų išsilydant grantinui.
Goda U.

Geosferos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Nustatyta, kad mūsų planeta sudaryta iš kelių skirtingos sudėties arba fazinio būvio sluoksnių, kurie tęsiasi visame Žemės rutulyje ir yra sferų pavidalo. Tokios koncentriškos(turinčios bendrą centrą) sferos, apimančios visą Žemės rutulį, gilėjant keičiančios viena kitą ir gaubiančios, kitaip sakant, esančios viena kitoje, vadinamos geosferomis. Geosferomis taip pat vadinama atmosfera - Žemę gaubiantis dujų apvalkalas, ir hidrosfera - sritis Žemėje, kurioje yra vandens.
Laura M.

Mantija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Mantija-Žemės sfera tarp plutos ir branduolio. Išorinis jos paviršius vadinama Mochorovičičiaus, arba Mocho riba, o apatinis - Gutenbergo riba.
Mantija sudaro apie 83proc. Žemės tūrio ir apie 67 proc. jos masės. Mantijos apačia yra maždaug 2890km gylyje, o kraigas nuo 70-80 iki vos kelių kilometrų. Mantijos vidutinis tankis yra apie 4500kg/m3. Pagal sudėtį skiriamos trys mantijos dalys: viršutinė, apatinė ir pereinamasis sluoksnis tarp jų.
Goda U.

Žaliųjų skalūnų facija, amfibolitinė facija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Bazaltas žemo lygio metamorfizmo sąlygomis virsta skalūnu, kurio studėtyje vyrauja chkloritas, epidotas, aktinolitas. Visi šie mineralai žali, todėl ir uolienos vadinamos žaliaisiais skalūnais. Tokių mineralų derinys išsilaiko apytikriai iki 600 laipsnių Celsijaus ir vadinamas žaliųjų skalūnų facija. Aukštesnėje temperatūroje šie mineralai suyra, o jų vietoje iš tų pačių cheminių elementų susidaro turintys tvirtus vidinius ryšius kristalinėje gardelėje - raginukė, plagioklazas, biotitas, granatas. Tokia uoliena vadinama amfibolitu, o mineralinis derinys amfibolitine facija
Laura M.

Branduolys

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Branduolys yra vidurinėje Žemės dalyje. Jo tūris sudaro 16,9proc. Žemės tūrio, bet masė - 32,2 procento. Taip yra dėl didelio branduolio tankio, kuris Žemės centre siekia apie 14t8kst. kg/m3.
Žemės branduolį sudaro dvi dalys: išorinė ir vidinė.
Goda U.

Pluta

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Pagal sudėtį viršutinė giluminė geosfera yra pluta. Ji sudaro mažiau kaip 0,5proc. Žemės masės ir tūrio. Plutos sudėtis ir sandara yra labai nevienoda. Ypač skiriasi plutos sotirs ir sudėtis vandenynuose ir žemynuose.
Goda U.

Giluminės geosferos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Giluminės geosferos skiriasi medžiagine (chemine, mineraline, uolienų) sudėtimi ir fizinėmis savybėmis - tankiu, elastingumu, klampumu bei faziniu būviu, tai yra jos gali būti kietos arba skystos.
Laura M.

Žemyninė pluta

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Žemyninė pluta yra labai neveinalytė. Skiriama viršutinė ir apatinė pluta. Jų riba vadinama Konrado nedarna arba paviršiumi, ir nustatoma pagal seisminių bangų sklidimo greičio didėjimą. kai jis viršija 7km/s.
Goda U.

Vandenyninė pluta

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Vandenynės plutos vidutinis storis yra apie 6,5km. Tik vietomis ji pastorėja iki keliolikos kilometrų. Vandenynė pluta sudaryta iš trijų sluoksnių: Viršutinio, antrojo ir trečiojo.
Goda U.

Struktūros, jų išsidėstymas, susidarymo procesai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tektoninė, netektoninės
Stambios (litosferos plokštės, kalnagūbriai, riftai...)

Viršutinis sluoksnis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

dugno nuosėdų klodas. Jis yra plonas, neišstisinis ir storėja link vandenyno pakraščių, kur sunešama daugiau nuostrupinės medžiagos iš žemyno ar vulkaninų salų.
Goda U.

Antrasis sluoksnis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Antrąjį sluoksnį sudaro bazaltas, išsiliejęs po vandeniu vandenyno vidurio riftuose ar virš karštųjų taškų. Jam būdingas pagalvinis skyrumas , susidaręs staigiai vėstant lavai po vandeniu.
Goda U.

Trečiasis sluoksnis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Čia vyrauja bazinės ir ultrabazinės sudėties intruzinės uolienos-daugiausia gabrai. Šis sluoksnis pamažu pereina į mantiją, kuri sudaryta daugiausiai iš periodito.
Goda U.

Struktūra

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Struktūra - kalbant apie erdvinius darinius, susidariusius uolienų kūnams pakeitus slūgsojimo pavidalą dėl Žemės gelmėese ar paviršiuje vykstančių procesų.
Laura M.

Branduolio išorinė dalis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Išoriniame branduolyje yra šiek tiek deguonies, silicio, magnio, sieros, anglies, vandenilio. Be to, jis skystas ir laidus elektrai.
Goda U.

Tektoninė struktūra

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Dauguma tokių struktūrų atsirado veikiant vidiniams gilumiams procesams, todėl jos vadinamos tektoninėmis stuktūromis.
Laura M.

Netektoninė struktūra

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Susidarė vykstant grynai paviršiniams geologiniams procesams.
Laura M.

Branduolio vidinė dalis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Vidinio branduolio temperatūra yra apie 5000°C. Ji netolygiai perduodama išoriniam branduoliui, dėl to jis nevienodai įkaista, o tai sukelia jame medžiagos apykaitą, arba konvekciją.
Vidinis branduolys, apgaubtas skystos geležies apvalkalu, sukasi greičiau nei visa Žemė. Per emtus vidinis branduolys apsisuka apytiksliai 3° daugiau negu paviršius. Per 120 metų jis apsisuka vieną papildomą kartą.
Goda U.

Dislokacijos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Struktūros susidaro judant plutai, atsikiriems jos blokams, kai sluoksniai ar kiti uolienų kūnai pakeičia savo padėti ir pavidalą, todėl dar vadinamos dislokacijos. Dislokacijos struktūros būna dvejopos - raukšlinės arba plikatyvinės, kai kūnų vientisumas nenutrūksta, ir lūžinės, arba disjunktyvinės, kurioms susidarant kūnų vientisumas pažeidžiamas, o atskiros jų dalys pasislenka viena kitos atžvilgiu. Struktūromis apibūdinama plutos sandara, bet kartu jos atspindi ir plutos geologinę istoriją.
Laura M.

Viršutinė mantija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Viršutinė mantija tęsiasi nuo plutos apačios, tai yra nuo 6 iki 80 km gylio, iki 410 km.
Daugiausia sudaryta i6 deguonies, magnio, silicio, geležies ir nedidelio kiekio aliuminio, kalcio. Joje daugiausia peridotito, vietomis yra eklogito bei yra vietų kur vyrauja karbonatai ir šarminiai, t.y. turintys daugiau kalio ir natrio, mineralai.
Goda U.

Litosferos plokštės

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Litosfera yra suskaidyta į dalis, kurios atskirtos lūžiais. Tos dalys juda astenosferos paviršiumi įvairiomis kryptimis ir vadinamos litosferos plokštėmis.
Laura M.

Pereinamasis sluoksnis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Nuo 410km gylio seisminių bangų greitis padidėja maždaug 13 proc. Tai ryški seisminė riba, kuri aiškinama tuo, kad didėjant slėgiui olvinas paereina į tankesnės sandaros mineralus- vadsleitą ir ringvuditą. Šių mineralų sudėtis tokia pati kaip olvino, bet kristalinės agrdelės sandara kiek kitokia, todėl ir tankis didesnis. Nuo 440 km iki 660 km yra pereinamasis sluoksnis.
Goda U.

Magmatizmas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magmatizmas - visuma reiškinių, apimančių magmos išsilydimą, tekėjimą ir kristalizaciją gelmėse, jos išsiliejimą Žemės paviršiuje ir magminių uolienų, jų kūnų bei magminių struktūrų susidarymą.
Svarbiausia magmatizmo prielaida - Žemės gelmių šiluma, kuri paruošia uolienas lydymuisi. Mantijoje temperatūra labai aukšta, jos viršuje yra apie 1000 laipsnių Celsijaus, o ties branduolio riba, nuo kurios pradeda kilti plumai sieka 4000-4500 laipsnius Celsijaus.
Lydymasis galimas ten, kur susidaro tam palankių sąlygų derinys:
I. Temperatūra pakyla aukščiau uolienų lydymosi lygio esamame slėgyje
II. Slėgis sumažėja tiek, kad temperatūra pasidaro pakankama lydymuisi.
III. Atsiranda vandens ar kitų lakiųjų medžiagų(fluidų), kurios mažina lydymosi temperatūrą.
Laura M.

Apatinė mantija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Apatinė mantija sudaro apie pusę viso Žemės tūrio, o perovskito joje yra apie 80proc. , todėl jis laikomas labiausiai paplitusiu mineralu ne tik mantijoje, bet ir apskritai Žemėje. Apatinė mantija nėra vinealytė. Viena to priežaščių yra nuolat vykstanti apykaita-kylantys ir grimztantys medžiagos srautai.
Goda U.

Didysis sprogimas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Šiuolaikinio mokslo aprėpiamos mūsų Visatos istorijos pradžia laikomas įvykis, vadinamas Didžiuoju sprogimu (angl. Big Bang). Taip šią įdėją vadino kosmologas F. Hoilas. Vėliau kaip tik ši idėja išsirutuliojo į pagrindinė Visatos susidarymo teoriją.
Didysis sprogimas įsvaizduojamas kaip didžiulės energijos išsiveržimas iš taško, beveik neturėjosio tūrio, vadinamu singuliariuouju tašku.
Goda U.

Singuliarus

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Singuliarus- vienintelis, vienetinis, reiškiantis, kad be jo nieko kito nebuvo- nei materijos, nei erdvės, nei laiko. Tai buvo tik sutelkta enerija, kuriai išsilaisvinus susikūrė visa materija, dabar sudaranti Visatą, ir kartu laikas ir erdvė.
Goda U.

Žemė kosminėje erdvėje

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Žemė- vienas iš Saulės sistemos planetų. Saulė su aplink ją skirejančiomis planetiomis yra Paukščių Tako galaktikoje. Žemė susieta daugybe ryšių su savo kosmine aplinka ir kosmine istroija. Ją veikia kosmose vykstantys reiškiniai ir jėgos-fiziniai laukai, spinduliuotė, skriejantys greta kosminiai kūnai ir kiti veiksniai kurių tik dalį suvokiame ir galime įvertinti.
Goda U.

Materija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Mūsų Visatą sudaro medžiaga ir laukai-tai vadinama materija. Medžiaga yra elementariosios dalelės ir jų dariniai-atomai, molekulės, jų sankaupos kosminių dulkių, planetų, žvaigždžių, galaktikų ir kitokių kosminių objektų pavidalo.
Goda U.

Vulkanizmas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magmatizmo reiškimasis arba tąsa Žemės paviršiuje, tai yra lavos, karštųjų dujų ir tirpalų išsiveržimo procesai bei kiti su tuo susiję reiškiniai vadinami vulkanizmu.
Laura M.

Tamsioji materija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Esama požymių, kad Vistatoje yra ir kitokių, dar neatpažintų materijos pavidalų, pavyzdžiui, tamsioji materija ir su ja susijusi tamsioji energija, kuri irgi priskiriama materijai plačiąja prasme. Tačiau dalis fizikų mano, kad tai nėra materioja, nes ji neturi nei masės, nei gravitacijos ir sukelia antigravitaciją.
Goda U.

Magmos kameros

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Magmos kameroms palankios vietos - plyšiai ir lūžiai, susidarę litosferos tempimo vietose.
Laura M.

Lydymasis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Lydymasis mantijoje ir plutoje vyksta šiose svarbiausiose tektoninėse aplinkose:
I. Mantijos plumų viršūnėse
II. Skėtros juostose, riftuose, ten kur litosferos plokštės skyla ir tolsta.
III. Plokščių nirimo ( subdukcijos) ruožuose.
IV. Plokščių susidūrimo žemyniniais pakraščiais (kolizijos) vietose, kuriose pluta susigrūda ir pastorėja
V. Didelių magmos intruzijų į plutą vietose.
Laura M.

Anihiliacija

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Reikia atkreiptį dėmesį į vieną aplinkybę, labai svarbią tolesnei Visatos raidai. Energijai virstant elementariosiomis dalelėmis, vienu metu raidosi materijos ir antimaterijos dalelės. Joms susidarant tuoj pat vyko anihiliacija-jos susinaikindavo vėl virsdamos gama spinduoliais. Tačiau dėl tam tikrų priežaščių, kurias fizikai vadina silpnosiomis branduolinėmis jėgos asimetrija, materijos dalelių radosi daugiau nei antisimetrijos.
Goda U.

Karštieji taškai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Plumų viršūnėse magmatizmas vyksta dėl plumo aukštos temperatūros ir nedidelio slėgio derinio. Ne visi plumai būna pakankamai dideli, kad suskaldytų litosferą. Tokie nedideli plumai tik pralydo ją sukeldami vulkanizmą nedideliame plote.
Laura M.

Riftai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Dideli plumai sukelia litosferos plokščių skilimą, jose susidaro gilūs įtrūkimai, ištęstos įdubos, vadinamos riftais. Tokiose vietose magmatizmą skatina ne tik plumai, bet ir skėtra.
Laura M.

Gravitacijos jėga

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Gravitacijos jėįga įvairiose Visatos vioetose šiek tiek skyrėsi dėl medžiagos netolygaus pasiskirstymo, todėl maždaug po 1 mlrd. metų Visatoje susidarė materijos sankaupų, kuriose medžiaga buvo tankesnė už aplinkos. Iš šių sutankėjimų pradėjo formuotis galaktikos, jose žvaigždės, o aplink jas ir planetos.
Goda U.

Trapai arba didžiosios magminės provincijos

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Didelių plumų ir riftų vietose išsilydo didžiulis mantijos uolienų tūris, o vulkanizmas įgyja tokį mastą, kad susidaro kilometrinės bazaldo storymės, vadinamos vulkaniais plokščiakalniais - trapais, arba didžiosiomis magminėmis provincijomis.
Laura M.

Kolapsas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Iš pradžių galaktikos buvo tiek suplotos materijos rutulio pavidalo, kurio skersmuo matuotas šimtais tūkstančių šviesmečių. Ilgainiui dėl netolygaus medžiagos tankio galaktiko ėmė ryškėti atskiros medžiagos, daugiausia vandenilio ir helio dujų sankaupos, kurios pamažu telkėsi ir tiek sutankėjom, kad veikiant gravitacinei jėgai prasidėjo jų savaiminis telkimasis-kolapsas.
Goda U.

Ugnikalnių išsiveržimo tipai

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Islandiškasis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Islandiškasis tipas - išsiveržimas, kai iš giluminių plyšių ir lūžių išsilieja skysta bazalto lava ir nuteka toli nuo išsiveržimo vietos. Tokių išsiveržimų metu piroklastų būna nedaug. Išsiliejimo vietoje susidaro neaukšti, nedideli ir neilgalaikiai plyšiniai ugnikalniai, kartais ištisos jų grandinės. Dažniausiai neaukštus jų kūgius greitai nuardo paviršinės jėgos arba užkloja naujos lavos dangos. Tokie ugnikalnių išsiveržimai dažni riftuose, pavyzdžiui, Islandijoje, Afaro rifte, Etiopijoje ir kitur.
Laura M.

Reiškiniai, kuriais remiasi didžiojo sprogimo teorija.

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Didžiojo sprogimo teorija kol kas geriausiai ir su mažiausiais prieštaravimais paaiškina Visatoje stebimus reiškinius, todėl šiuo metu tai vyraujanti pažiūra. Ji remiasi keliais svarbiausiai reiškiniais, nustatytais teoriniais skaičiavimai ir tiesioginiais stebėjimais : Visatos plėtimusi, kosmoso foniniu spinduliavimu, nukleosinteze, galaktikų ir kitų stambių darinių susidarimų.
Goda U.

Havajų

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Havajų tipo išsiveržimai vyksta virš ilgai veikiančių karštųjų taškų. Čia bazaltinė lava ilgą laiką liejasi iš vieno ar kelių gretimų centrų ir nuteka gana toli, bet dėl jos didelio kiekio ilgainiui kaupiasi prie išsiliejimo centro ir sudaro didžiulius skydinius ugnikalnius. Šio tipo yra Havajų ugnikalniai.
Laura M.

Nukleosinteze

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Nukleosinteze-cheminių elementų ir jų santykinių kiekių susidarymas. Vos pradėjus plėstis visata buvo tik gama spindulių pavidalo grynoji enerija, tačiau praėjus 10^-33 sekundės, pradėjo skristi elementariosio dalelės-kvarkai ir antikvarkai.
Goda U.

Visatos plėtimasis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Visatos plėtimasis prasidėjo nuo Didžiojo sprogimo, maždaug prieš 13,7 mlrd. metų Nuo to laiko Visata plečiasi visu tūriu-bet kuriame pasitinkatem jos taške visi kosminiai objektai tolsta nuo to pasirinkto taško. Šis reiškinys nustatytas tiesioginiais stebėjimais ir išsireiškiamas Hablo dėsniu.
Goda U.

Strombolio

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Strombolio tipo išsiveržimų ypatybė - didelis kiekis į orą išmetamų piroklastų. Čia liejasi daugiausia vidutinės ir rūšgčios sudėties klampi lava, o išsiveržimai vyksta iš vieno centro, pasikartodami, dažnai nedideliais laikotarpiais. Išsiveržimų vietose susidaro stratovulkanai. Toks išsiveržimų tipas būdingas plokščių nirimo ruožams. Pavadinimas kilo nuo Strombolio ugnikalnio, veikiančio Italijoje.
Laura M.

Hablo dėsnis

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Hablo dėsnis teigia. kad atstumai tarp galaktikų ar jų spiečių didėja greičiu proporcingau atstumui tarp jų, tai yra kuo didesnis atstum,as, tuo didesnis ir greitis. Plėtimąsi patvirtina ir Doplerio reiškinys.
Goda U.

Doplerio reiškinys

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Doplerio reiškinys, kuris veikia kaip raudonasis poslinkis-sklindančios į mus iš kosmoso elektromagnetines bangos tuuo labiau pailgėja, kuo toliau nuo mūsų yra jas skleidžiantis kūnas. Matomoje spektro dalyje jos pasiselnka į ilgesnius raudonųjų bangų pusę. Tai paaiškinama tuo, kad jas skleidžiantys objektai tolsta nuo mūsų dideliu greičiu.
Goda U.

Plinijaus arba vezuvijaus

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Plinijaus arba vezuvijaus tipo išsiveržimai iš esmės panašūs į strombolio, bet vyksta rečiau, nedėsningai, prasideda netikėtai ir būna galingesni. Toks netikėtas ir galingas po ilgo laiko ramybės laikotarpio buvo Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais.
Strombolio ir plinijaus tipų išsiveržimai vyksta nirimo ruožuose ir būdingi daugeliui vulkaninių lankų tiek vandenynuose, tiek žemynuose. Taip veržiasi didelė dalis Andų, Kordijerų, Japonijos, Kurilų salų, Kamčiatos, Indonezijos, Filipinų ugnikalnių.
Laura M.

Žemynų riftas

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Tai ištęstos įdubos žemynų plutoje, kurios tęsiasi šimtus ir tūkstančius km. Žemynų riftas susidaro plumo viršūnei išsiplėtus po litosfera, kai slenkantis į šalis mantijos medžiagos srautas ją tempia. Virš plumo viršūnės pirmiausia susidaro iškilimas, kurį įskelia siauros giluminių lūžių juostos. Lūžių apriboti ir atskelti blokai tarsi gilūs loviai grimzda ir iškilimo vietose atsiranda ištęstos įdubos - grabenai. Rifto susidarymo - riftodaros procesui tęsiantis nusidriekia lygiagrečių grabenų virtinės, tarp kurių išlieka lūžių irgi apriboti iškilimai bei grūbai, vadinami horstais.
Ugnius K.

Pelės

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Pelės tipo išsiveržimai dar vadinami dujiniais sprogstamaisiais. Jų ypatybė yra ta, kad kartu su lava išsiveržia didelis kiekis dujų. Čia lavos dalelės maišosi su dujomis ir susidaro mišinys, vadinamas svylančiu debesiu.
Laura M.

Marų

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Marų tipo išsiveržimai irgi vyksta kaip sprogimas. Taip atsitinka tada, kai kylanti magma gilumoje sutinka vandeninguosius sluoksnius. Požeminis vanduo ūmai virsta garais, o šie staigiai plėsdamiesi ir sukelia sprogimą. Tokio išsiveržimo vietoje lieka tik įduba žemės paviršiuje, kuri paprastai prisipildo vandens ir virsta ežerėliu, apsuptu neaukštu šlako ir pirkolastų pylimu. Marų tipo išsiveržimai vyksta įvairioje tektoninėje aplinkoje, dažniausiai - žemynų riftuose. Tokių ežerėlių yra pietvakarių Vokietijoje, Eifelio srityje.
Laura M.

Povandeninio

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Povandeninio tipo išsiveržimai vyksta dideliame gylyje vandenynų dugne. Čia vandens slėgis nuslopina dujų išsiveržimą iš lavos, o šaltas vanduo greitai ją atvėsina, todėl lava liejasi ramiai ir greiti stingsta virsdama stikliška, nekristaline uoliena.
Laura M.

Kas sudaro chemogenines ir biochemogenines uolienas?

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Dažniausiai chemogenines ir biochemogenines uolienas sudaro karbonatai, geležies, mangano ir silicio oksidai, sulfatai, chloridai, nitratai, fosfatai.

Ką sudaro karbonatai?

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Klintis - sudaryta iš kalcito.
Dolomitus - sudaryti iš CaMg(CO3)
Mergelius - iš kalcito, dolomito, molio.
Bendrai, šios uolienos susidaro iš cheminių nuosėdų, iškritusių negiliose vandenynų šelfo vietose, jūrose, ežeruose.
Klintiniai tufai nusėda iš šaltinių.

Kreida

laurafibi — 2021-11-04 11:08:04 UTC

Sudaryta iš smulkučių organizmų - foraminiferų, kokolitoforidų karbonatinių kiautelių.

Koks geologijos tikslas, kam reikalingas šis mokslas? Išvardinkite mažiausiai 4 geologijos uždavinius.

godaliucija — 2021-12-13 13:19:58 UTC

Geologijos mokslo tikslas yra kaupti žinias apie Žemę, suprasti joje vykstančius procesus, numatyti jų padarinius. Geologai siekia pažinti aplinką, kad žmogus galėtų joje gyventi. Geologijos uždaviniai: Apsisaugojimas nuo stichinių nelaimių, aprūpinimas ištekliais, aplinkos kitimo pobūdžio nustatymas ir žmogaus gyvenamosios aplinkos kūrimas.

Svarbu paminėti: ,,Tiria praeityje, dabartyje, ateityje”

Kaip galima suklasifikuoti geologijoje naudojamus tyrimų metodus? Pateikite mažiausiai tris pavyzdžius ir trumpai apibūdinkite veikimo principą ir ką jais galima ištirti.

godaliucija — 2021-12-13 13:22:17 UTC

Geologijos tyrimo objektai, tokie kaip uoliena, turi daug įvairių savybių: išorinį pavidalą, sandarą, cheminę sudėtį, tokias fizines savybes, kaip tankis, magmetizmas, taip pat radioaktyvumas. Uolienų savybės ir jų derinys priklauso nuo susidarymo būdo, vietos, aplinkos ir laiko.

Skiriami petrofiziniai, geofiziniai, seisminiai metodai.

Su petrofiziniais metodais galima nustatyti uolienų fizikines savybes: tankis, magmetizmas.

Geofiziniai metodai teikia žinių apie kitais būdais nepasiekiamas gelmes.

Seisminiai metodai siekia nustatyti seisminių bangų greitį ir kaip jis priklauso nuo uolienų tankio, sandaros.

Kokia jų teigiama bei neigiama reikšmė žmonėms ir jų aplinkai?

godaliucija — 2021-12-13 13:24:32 UTC

Ugnikalnių teigiama reikšmė: šalia ugnikalnių esančių miestų dirvožemiai yra derlingi dėl vulkaninės veiklos.

Ugnikalnių neigiama reikšmė: šalia ugnikalnių esantys miestai gali būti pražūdyti dėl staigiai išsiveržusių ugnikalnių.

Išoriniai vyksmai

laurafibi — 2021-12-13 13:27:50 UTC

Išoriniais, arba egzogeniniais, vadinami geologiniai procesai, kurie vyksta žemės paviršiuje veikiant išoriniams veiksniams, tokiems kaip oro ( vėjas ) ir vandens ( upės, vandenyno srovės, bangos, ledynai ) judėjimas bei gyvų organizmų veikla. Šie procesai nėra grynai išoriniai, daugelis jų vyksta dėl tektoninių procesų - giluminės jėgos juos paruošia arba juose dalyvauja.
Egzogeniniai procesai paprastai aktyviausi ten, kur prieš tai vyko vidiniai, arba endogeniniai procesai. Pvz., sparčiausiai ardymas ir medžiagos pernešimas vyksta kalnynuose, iškylančiuose plokščių sandūros vietose. Dažnai stimulą duoda žemėdrebos, ugnikalnių išsiveržimai. Varomoji jėga - gravitacijos trauka, t.y. sunkio jėga, kuriai veikiant kalnų šlaitais juda nuobirynai ir nuošliaužos, sniego lavinos ir purvo srautai, teka upės, slenka ledynai, pučia vėjas.

Ardymas-pernešimas-klostymas

laurafibi — 2021-12-13 13:34:32 UTC

Visos šios egzogeninių procesų "triados" grandys veikia tiek žemynuose, tiek vandenynuose. Jų veiksniai yra Saulės energija, sunkio jėga ir jų išjudinami reiškiniai - kietosios medžiagos, vandens ir oro judėjimas. Skirtingose žemės vietose, įvairioje aplinkoje - žemynuose, vandenynuose - kalnuose ir dykumose - tai vyksta vis kitokiu būdu ir skirtingu mastu, tačiau kartu sudaro vieną procesų derini, kuris nuolat keičia Žemę.

Susidariusi medžiaga

laurafibi — 2021-12-13 13:49:25 UTC

Dėl išorinių procesų pirminė gelmėse susidariusi medžiaga išsiskaido į sudėtines dalis: iš pradžių uolienų nuolaužas, vėliau - mineralus ir cheminių elementų junginius.

Ką vaizduoja geologinis žemėlapis? Kokią informaciją galima į jį sudėti? Kokie yra tipai? Kuriuos tipus sudaro Lietuvoje?

godaliucija — 2021-12-13 13:50:58 UTC

Geologiniuose žemėlapiuose pateikiama labai daug informacijos, kurią paprastai sunku parodyti viename žemėlapyje , todėl kartografuojant sudaromi specialūs išvestiniai geologinio turinio žemėlapiai, kuriuose išskiriami ir paryškinami tam tikri duomenys, pvz:
1. Naudingųjų išteklių žemėlapiai, kuriuose parodoma, kokios naudingosios iškasenos yra ar gali būti tiriamame plote.
2. Tektoniniai žemėlapiai rodo ploto sandaros elementus, juose išskiriamos skirtingos sandaros ir amžiaus sritys ir jų paieškoms perspektyvūs plotai.
3. Hidrogeologiniai žemėlapiai žymi požeminio vandens lygius ir horizontus, jų sudėtį, maitinimo ir iškrovos sritis, vietas, palankias jiems naudoti, ir plotus, kuriuose galima jų tarša.
4. Inžineriniai geologiniai žemėlapiai parodo uolienų fizines savybes. svarbias statyboms, taip pat vietas, kuriuose galimos nuošliaužos, karstinės įdubos, aktyvūs ardymo procesai, galintys turėti įtakos statybos sąlygoms ar statinių saugumui,
5. Ekologiniai žemėlapiai rodo plotus, palankius ūkinei veiklai ir kur tokia veikla negalima arba ribotina.
Lietuvoje geologijos tarnyba atsakinga už Lietuvos gelmių tyrimo ir naudojimo organizavimą, taip pat atlieka geologinius tyrimus- kartogravaimą, nuolatinį gelmių būklės stebėjimą, tyrimus, reikalinus gėlmių apsaugai.
Kuria naudingų iškasenų, požeminio vandens, hidrologinius žemėlapius

Polimorfizmas

godaliucija — 2021-12-13 13:55:48 UTC

Polimorfizmas- Reiškinys, kai pats elementas ar junginys turi skirtingą kristalografinį pavidalą.

Ardymo produktai

laurafibi — 2021-12-13 13:55:57 UTC

Stambios nuolaužos sugula čia pat priekalnėse sąvartynų, riedulynų pavidalu. Iš smulkesnių, mechaniškai ir chemiškai atsparaesnių dalelių suklostomi smėlio klodai upių vagose, ežerų ir jūrų priekrantėse. Molio daleles koloidų pavidalų upės suneša į jūras ir vandenynus, čia jos nusėda ramiuose užutekiuose ar toliau nuo kranto, didesniame gylyje, kur nėra bangavimo. Ištirpusi medžiaga - karbonatai, chloridai, sulfatai ir kitos druskos pakliūva į vandenynų bei jūrų vandenį ir nusėda iš chemiškai prisotinto tirpalo palankiomis klimato sąlygomis arba veikiant organizmams.
Ledynai gali pernešti toli nuo ardymo vietos ir nerūšiuotą medžiagą, švairios sudėties ir dalelių dydžio medžiagos mišinius. Bet ir jų dalis išrūšiuojama vandens ir vėjo srautų.

Ardymas

laurafibi — 2021-12-13 13:57:26 UTC

Ardymas, arba dulėjimas - pirminės uolienos vientisumo pažeidimas ir jos išskaidymas į sudėtines dalis - nuolaužas, atskirus mineralus, cheminius junginius ar atskirus cheminius elementus.
Ardymas gali būti fizinis, arba mechaninis, ir cheminis.
Mechaniškai uolienas ardo fiziniai veiksniai: temperatūros svyravimas, vandens, oro ar kietųjų dalelių judėjimas.
Cheminis ardymas vyksta dėl ardomųjų uolienų, jų sudėtinių dalių cheminės reakcijos su kitomis medžiagomis. esančiomis ore, vandenyje, ar išskiriamomis gyvų organizmų.
Ardymo pobūdis ir sparta priklauso nuo paviršiaus aukščio ir raižytumo, jį sudarančių uolienų, klimato - temperatūros, jos svyravimų, kritulių gausos, tektoninės aplinkos ir joje vykstančių procesų ( pvz. vulkanizmo, kalnodaros, vertikalių tektoninių judesių, gyvų organizmų, taip pat ir žmonių veiklos.

Izomorfizmas

godaliucija — 2021-12-13 13:57:32 UTC

Izomorfizmas- To paties mineralo cheminė sudėtis gali kisti tam tikrose ribose, bet kristalografinis pavidalas neiskeičia.

Dėl tos pačios priežasties mineralo sudėtyje gali būti ir kitų pašalinių cheminių elementų, įeinančių į kristalinę gardelę, kaip priemaiša. Tokios priemaišos vadinamos izomorfinėmis.

eros periodai

godaliucija — 2021-12-13 14:05:25 UTC

Fizinis ardymas

laurafibi — 2021-12-13 14:10:40 UTC

Fizinis, arba mechaninis, ardymas vyksta dėl fizinių veiksnių, labiausiai dėl temperatūros. Jos svyravimai veikia kristalines uolienas, sudarytas iš kelių mineralų, jeigu svyruojant temperatūrai jie plečiasi arba traukiasi skirtingu mastu. Beje, ir tas pats kristalas skirtgomis kryptimis gali plėstis arba trauktis nevienodai. Dėl to uolienos paviršius eižėja, pleišėja, jos trupa ir byra. Tai ypač būdinga netoligiai grūdėtoms porfyriškos sandaros uolienoms, kuriose stambūs kristalai apsupti smulkesnių. Taip temperatūros svyravimai veikia stambiagrūdį porfyrišką rapakivio tipo granitą, kurį suomiai ir vadina sutrūnijusiu akmeniu. Eižėjant uolienos pavršiui į ardymo procesą įsijungia dar vienas mechaninio dulėjimo veiksnys - ledas. Vanduo, pakliuvęs į plyšius šąlą ir plečiasi, jo tūris padidėja 9 proc. - tai sukelia didelį slėgi, kuris ir skaldo uolienas. Šalto klimato sąlygomis uolienas labiausiai skaldo vanduo, termodinamiškai plevelės pavidalu įtraukiamas į plonučius plyšelius, kuriuose jis išlieka skyustas ir žemesnėje negu 0 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Jam galiausiai sušalus susidaro ledo linzelės, vadinamos segregaciniu ledu.

Distanciniai nuotliniai būdai

godaliucija — 2021-12-13 14:15:54 UTC

Paviršiaus fotografavimu iš lėktuvų ar palydovų įvairaus ilgio bangomis. Pataruoju metu šių metodų reikšmė vis didėja.

Deskvamacija

laurafibi — 2021-12-13 14:17:30 UTC

Deskvamacija - uolienos paviršiaus lūkštenimasis, skeldėjimas žvynais ( nuo kelių mm iki 1 cm storio) dėl staigaus temperatūros ( ypač paros ) svyravimo. Vyksta aridinio ir subaridinio klimato srityse - dykumose, kalnuose.

Abrazija

laurafibi — 2021-12-13 14:20:59 UTC

Abrazija - uolienos paviršiaus mechaninis ardymas, nugrandymas, šlifavimas arba nutrynimas kietomis uolienų dalelėmis, pernašamomis vėjo, ledyno, vandens bangų, tekančio vandens ar veikiant sunkiui.
Abrazija - bangų ardomoji veikla, dažnai stačiame krante ir priekrantėje sukurianti savitus abrazinių krantų darinius.
Abrazija - povandeninių srovių mechaninė ardomoji veikla vandens telkinio dugne, t.y. nuosėdų ir uolienų išplovimas.

Ardantysis veiksnys

laurafibi — 2021-12-13 14:22:33 UTC

Erozija - purios medžiagos išplovimas tekančiu vandeniu.
Korazija - ardymas vėjo nešamomis dalelėmis.
Defliacija - korazija ir išpūstymas.

Cheminis ardymas

laurafibi — 2021-12-13 14:26:44 UTC

Cheminio ardymo, arba dūlėjimo, svarbiausi veiksniai yra cheminės medžiagos - vanduo, deguonis, angliarūgštė, sieros, azoto, chloro junginia ir organinės rūgštys, reaguojančios su uolienos sudėtinėmis dalimis. Šios medžiagos gali būti laisvo pavidalo ore arba ištirpusios vandenyje. Joms veikiant vyksta tirpinimas, oksidacija, hidratacija, hidrolizė ir kiti cheminiai procesai. Intensyviausiai cheminis dūlėjimas vyksta atogrąžų ir paatogrąžių klimate, čia jį papildomai skatina šiluma.

Paviršinio tekančio vandens darbas

godaliucija — 2021-12-13 14:27:06 UTC

Vandenį, išgaravusį iš vandenynno, vėjas perneša į žemynus, čia jis iškrenta lietaus ar sniego pavidalu. Didesnė dalis to vandens vėl išgaruopja, o mažesnė (apie 35%) upėmis ar požemio vandens srautais grįžta atgal į vandenyną- vyksta vadinamasis vandens apytakos ratas.
Tekančio vandens geologinė veikla, jos metu vykstantys procesai bendrai vadinami fliuvialiniais.

godaliucija — 2021-12-13 14:37:41 UTC

Paviršinė nuoplova- Lietaus ar sniego vanduo ardo paviršių ir perneša medžiagas dar tekėdamas šlaitais atskiromis, mažomis, laikinomis srovėlėmis iki joms susitelkiant į didesnius, laikinus ar nuolatinius srautus.
Vanduo srovendamas šlaitais, tai vienur ar kitur įsigraužia giliau, įrežia gilesnes vagas. Čia laikini srautai susitelkia, greičiau ardo šlaitą ir išgraužia jame "V" raidės skerspjuvio įdubas- Griovas.
Senos, nustojusios augti griovos su lėkštai įdubusiu dugnu vadinamos raguvomis.
Griovomis išneštos medžiagos klostosi jų žiotyse, šlaitų papėdėse, vėduoklės formos sankaupomis, kurios vadinamos proliuviu.
Prieškalnių lygumose ar tarpukalnių slėniuose išnašų vėduoklių sąnašos pamažu pasiskirsto plačiai ir tolygiai. Kas paskirsto ir laikini vandens srautai stiprių liūčių ar spartaus sniego tirpimo metu, sutelkdami į klajojančias- keičiančias vietą, išsišakojančias vagas. Vandens srautai nuolat keičia savo padėtį - tai priklauso nuo slėnio paviršiaus ypatybių ir taip plačiai pasiskelidžia sąnašas, sudarydami vadinamąsias aliuvines vėduokles. Jose susikloja daugiausiai rupus, prastai išrūšiuotas smėlis su žvirgždo ir gargždo sluoksneliais bei lęšiais.
Kai upė labiau plauna vieną krantą, jos vaga slenka ta kryptimi ir susidaro vingiai, vadinami Meandromis.
Itin staigius vingius upės ilgainiui nukerta, užneša jų galus nuosėdomis ir jie virsta ežerėliais-senvagėmis.
Upės vagai slenkant link ardomo kranto, priešingame jos krante susidaro nuosėdų klodas lygiu paviršiumi, vadinamas terasa. Žemiausio lygio terasa vadinama salpine ( arba salpa). Aukštesnės- viršsalpinėmis.
Aliuviai- upių nuosėdos. Jos klostosi vagoje kintant srauto greičiui ar keičiantis vagos padėčiai. Sąnašos kaupiasi terasoje.
Eliuvis - dūlėjimo vietoje likusi ir susikaupusi dūlėjimo medžiaga, nejudri, inertiška uolienų dalis.
Delta- upės sąnašų kūgis susidaręs upės žiotyse.
Estuarija- tai iš esmės gilūs jūros ar vandenyno užutekiai, susidarę palei upės slėnį tose vietose, kuriose grimzta pakrantė. Pereinamoji vieta žiotyse, kurioje susilieja gėlas upės ir sūrus jūros vanduo. Esminis estuarijos požymis – potvynių veikiamo jūros (vandenyno) vandens maišymasis su upės vandeniu (tuo skiriasi nuo lagūnos).

Silikatai

laurafibi — 2021-12-13 14:40:24 UTC

Silikatai - labiausiai paplitę Žemės plutos mineralai. Kalnynuose ir kitose vietose, kuriose kristalinės medžiagos slūgso paviršiuje, joms dūlant surišama daug anglies dioksido. Todėl tai svarbus anglies dioksido šalinimo iš atmosferos, jos sudėties reguliavimo ir apskritai anglies apytakos mechanizmas.

Biologinis/biocheminis dūlėjimas

laurafibi — 2021-12-13 14:43:45 UTC

Tai dulėjimas, kurį sukelia gyvi organizmai. Iš esmės, tai yra cheminio dūlėjimo pavidalas, nes čia chemiškai aktyvias medžiagas išskiria gyvi organizmai. Toks dūlėjimas vyksta ten, kur uolienų paviršiuje apsigyvena bakterijos, kerpės, grybai, augalai. Ardydami uolienas jie pasisavina jiems reikalingas medžiagas, išskirdami aktyvius cheminius junginius ( tokius kaip organinės rūgštys), kurie ardo uolienas. Yrant organinei medžiagai susidaro ir angliarūgštė.

Eliuvis

laurafibi — 2021-12-13 14:44:31 UTC

Eliuvis - dūlėjimo vietoje likusi ir susikaupusi dūlėjimo medžiaga, nejudri, inertiška uolienų dalis.

Dūlėjimo pluta

laurafibi — 2021-12-13 14:45:57 UTC

Spartaus cheminio dūlėjimo vietose susidaro dūlėjimo pluta. Ji gali būti įvairios sudėties, pavidalo ir storio - tai priklauso nuo dūlančių uolienų, aplinkos sąlygų, trukmės ir kitų aplinkybių.

Denudacija

laurafibi — 2021-12-13 14:47:27 UTC

Denudacija - bendrai paviršiaus uolienų ardymas ir kartu lyginimas.

Pernešimas

laurafibi — 2021-12-13 14:53:41 UTC

Pernešimas yra antroji egzogeninių procesų triados grandis. Iš dūlėjimo vietos ardymo produktus išplauna tekantis vanduo, bangos ar išpučia vėjas. Svarbiausi veiksniai čia yra sunkio jėga, verčianti judėti vandenį, vėją arba tiesiogiai medžiagos daleles.
Didžiausią kiekį medžiagos žemės paviršiuje perneša vanduo: upės išraižančios savo slėniais žemynus, priekrantės srovės vandenynuose, jūrose ir dideliuose ežeruose, ledynai, ypač klimatai atšalus, ir mažesniu mastu - požeminis vanduo. Daug medžiagos perneša ir vėjas, ypatingai dykumose.

Upės

godaliucija — 2021-12-13 15:01:06 UTC

Veiksmingiausias paviršiaus ardymo būdas yra upių veikla. Upė- nulatinis ar laikinas srautas, tekantis žemės paviršiumi srauto sukurta vaga. Ji yra svarbiausia didžiojo apytakos rato, vykstančio tarp vandenyno ir žemynų, grandis. Upių ir jų intakų tinklai išsiraizgo didžiulius žemynų plotus, surenka iš jų vandenį- paviršinį, lietaus, sniego ir požeminį.
Tie plotai, iš kurių upės surenka vandenįl, vadindami upių baseinais. Jie yra atskirti vandenskyrų, arba takoskyrų, tai yra aukštesnių paviršiaus vietų, nuo kurių vanduo teka į skirtingas upes.

Klostymas (sedimentacija)

laurafibi — 2021-12-13 15:03:06 UTC

Uolienų ardymo produktai, pernešami vėjo ar vandens, anksčiau ar vėliau nusėda palankioje aplinkoje. Žemynuose pernešama medžiaga paprastai pereina per kelias laikinas saugyklas, kuriose išbūna įvairų laiką. Galutinė nuogulų saugykla yra žemiausia žemės paviršiaus vieta - vandenyno dugnas.

Debitas

godaliucija — 2021-12-13 15:07:05 UTC

Upių dydis apibūdinamas ne vien jų ilgiu ar baseino plotu, bet ir vandeningumu-vandens kiekiu, kuris jomis nuteka. Jis matuojamas dydžiu vadinamu debitu. Tai yra vandens kiekis, kuris prateka upės skerspjūviu per laiko vienetą-sekundę, valandą ar parą. Jis apskaičiuojamas upės skerspjūvio plotą dauginant iš vidutinio vandens greičio tam tikroje vietoje Debitas yra nevienodas įvairiose upės vietose, skirtingais metų laikais, ypač per potyvnius. Didžiausia debitas yra amazonės- 200tukst. m³ /s. Didžiausias vidutinis Nemuno debitas- 634 m³/s, nustaytas žemupy.

Poros, poringumas

laurafibi — 2021-12-13 15:10:34 UTC

Poros - daug smulkių tuštumų, esančių tarp uolienų dalelių.
Poringumas - porų tūrio dalis nuo bendro uolienos tūrio.

godaliucija — 2021-12-13 15:11:19 UTC

Jei upės gilindamos vagą kerta uolienas, kurių atsparumas vandens erozijai yra skirtingas, joje gali susidaryti rėvos, slenksčiai arba kriokliai.
Slenksčiai ir rėvos- nelygumai upės dugne, ties kuriais upėje putoja, verpetuoja, bet nekrenta ištisiniu srautu.
Kriokliai yra pakopos upės vagoje, nuo kurių krenta upės vanduo. Kriokliai susidaro ten, kur vagoje tvirtesnių uolienų sluoksniai slūgso ant silpnesnių uolienų.

Gravitacinė pernaša

laurafibi — 2021-12-13 15:19:46 UTC

Uolienų nuolaužų ir smulkios medžiagos slinkimas šlaitais žemyn veikiant sunkio jėgai vadinamas gravitacine pernaša. Toks slinkimas gali būti kritimo, slydimo ar tekėjimo pavidalo. Gravitacinės pernašos atnešta medžiaga kaupiasi tarpukalnėse, kalnų papėdėse, upių slėnių pašlaitėse. Ši nuogulų rūšis bendrai vadinama koliuvu. Jo ypatybė yra ta, kad medžiaga būna neišrūšiuota, nuolaužos neapzulintos, kampuotos, o pačios sankaupos neturi apibrėžto pavidalo.

Kurumai

laurafibi — 2021-12-13 15:23:53 UTC

Kurumai - akmenų srautai, veikiami sunkio jėgos juda kalnų šlaitais

Nuošliauža

laurafibi — 2021-12-13 15:24:32 UTC

Didesnio medžiagos kiekio vienalaikiai poslinkiai šlatais, veikiant sunkio jėgai, vadinami nuošliaužomis.

Korioliso dėsnis

godaliucija — 2021-12-14 14:58:09 UTC

Kai upės profilis sulekštėja ir pirartėja prie erozijos bazės, sustiprėja jos šoninės erozija, tai yra prededami labiau ardyti upės krantai. Šoninę eroziją veikia Korioliso jėga. Kaip ji veikia, galima parodyti paprastu pavyzdžiu. Tarkime, du vaikai sukasi karuselėje. Berniukas sėdi viduryje ir nejuda, o mergaitė sukasi aplink jį ratu tam tikru greičiu. Jei berniukas mes kamuolį mergaitei tiesiai į rankas, tas kamuolys pralėks už jos, nes, kol kamuolys lekia, mergaitė kažkiek pajuda į priekį. Jei mergaitė mes kamuolį tiesiai į berniuką, jis pralėks prieš jį, nes kamuolys juda tuo pačiu greičiu, kaip ir mergaitė, ir veikiamas inercijos jėgos, kuru stengiasi išlaikyti kūno judėjimo greitį. Abiem atvejais kamuolys nukryps į dešinę žiūrint jo judėjimo kryptimi.

godaliucija — 2021-12-14 15:00:09 UTC

Tas pats vyksta ir žemės paviršiuje, ką ir teigia Korioliso dėsnis: Kūnas, judantis arti Žemės paviršiaus, Šiaurės pusrutulyje krypsta į dešinę, o Pietų- į kairę, nepriklausomai nuo to, ar jis juda iš pietų į šiaurę ar atvirkščiai.

Bero-Babine dėsnis

godaliucija — 2021-12-14 15:07:04 UTC

Korioliso dėsnis galioja visiems kūnams, judantiems arti žemės paviršiaus, taip pat ir vėjui bei tekančiam vandeniui, taigi ir upėms. Upėms pritaikytas Korioliso dėsnis vadinamas Bero-Babine dėsniu.
bERO-Babine dėsnis teigia, kad Šiaurės pusrutulyje upės tengiasi nukrypti į dešinę ir labiau ardo dešinį krantą, o Pietų kryosta į kairę ir ardo šį krantą, nepriklausomai nuo to ar teka į šiaurę ar pietus.
Beje, yra ir kitoks netolygaus krantų ardymo paaiškinimas. Teigiama, kad tekantis vanduo veikia kaip tamprus kūnas, todėl upė tekėdama vibruoja, panašiai kipa vėjyje plazda vėliava.

Kriosfera, daugiametis įšalas ir kriogeniniai reiškiniai

laurafibi — 2021-12-14 15:16:31 UTC

Kriosfera - Žemės sritis, kurioje susidaro neigiama temperatūra ir vanduo būna sušalęs - ledo ar sniego pavidalo. Tai gali būti trumpam, pavyzdžiui žiemą, arba išlikti ilgesnį laiką.
Daugiamečiu įšalu vadinamos tos Žemės plutos sritys, kuriose neigama temperatūra išsilaiko ilgiau nei dvejus metus. Šiaurės pusrutulyje daugiametis įšalas, nors ir ne ištisai, nusidriekęs nuo šiaurinės Grenlandijos iki Himalajų.

Įšalo gylis

laurafibi — 2021-12-14 15:21:28 UTC

Įšalo gylis yra įvairus. Pietiniuose paplitimo plotuose svyruoja nuo keliolikos iki šimto metrų, o šiauriau ištisinio paplitimo plotuose, jo storis sieka iki 1600 metrų. Didelį gylį jis pasiekia kalnynuose.

Konstitucinis vanduo

laurafibi — 2021-12-14 15:24:00 UTC

Fiziškai surištas vanduo, kuris sudaro plonutę, vienos ar kelių molekulių storio, plėvelę kristalų paviršiuje, šąla tik žemesnėje negu -20 laipsnių Celsijaus temperatūroje.
Konstitucinis vanduo - užpildantis plyšelius, kapiliarus ir tarsi cementas surišantis uolienos daleles. Šąlant vandeniui, ledas plečiasi ir stumia uolienos daleles į šoną, todėl vietomis surandamos beveik švaraus ledo linzės. IŠtisiniai ledo klodai, kartais net kelių dešimčių metrų storio, susidaro, kai giluminis spūdinis vanduo įsiskverbia į įšalo sluoksnį iš gilesnio poįšalinio lygio ir čia sušąla.

Antledis

laurafibi — 2021-12-14 15:25:37 UTC

Įšalo sluoksnyje būna ir skysto vandens lęšių, jie susidaro tarp vasarą atitirpstančio ir nuolatinio įšalo sluoksnių, nes žiemą sezoninis įšalimas prasideda nuo paviršiaus. Slenkant įšalo ruožui gilyn, ten esantis skystas vanduo spaudžiamas ir tampa spūdinis. Toks vanduo gali išsiveržti į paviršių, kuriame sušąlą, sudarydamas nemažas ledo dangas - antledžius.

Požeminis vanduo. Karstiniai procesai

godaliucija — 2021-12-14 15:28:28 UTC

Požeminiu vadinamas žemės gelmėse esantis vanduo, kuris daugiausiai ten patenka gamtinių vyksmų metu, bet gali būti ir dirbtinai įterptas žmogaus.
Požeminis vanduo gelmėse būna įvairus:
1. Gravitacinis- vanduo, galintis judėti gelmėse plyšiais ir tuštumomis, veikiamas sunkio jėdos.
2. Kapiliarinis-vanduo, užpildantis plonučių porų ir plyšelių tuštumėles, kuriose yra veikiamas jų paviršiaus traukos, todėl jie nejuda.
3. Vanduo garų ir ledo pavidalo
4. Fiziškai surištas vanduo, kuris sudaro ploną, vienos ar kelių molekulių storio plėvelę kristalų paviršiuje.
5. Kristalizacinis-chemiškai įvairiuose junginiuose surištas vanduo.

Solifliukcija

laurafibi — 2021-12-14 15:32:24 UTC

Aukštumų šlaituose vasarą atšilęs vandeningas paviršiaus sluoksnis yra nestabilus. Jei jį sudaro smulki nuolaužinė puri medžiaga, ji, veikia sunkio jėgos, po truputį slenka šlaitu žemyn. Šis reikšinys vadinamas solifliukcija. Solifliukcija - tai labai lėtas ir netolygus tekėjimas, vos po kelis centimetrus per metus, pagal grundo savybes ir šlaito polinkį. Bet ilgainiui šlaituose susidaro ryškūs nelygumai, vadinami solifliukciniais liežuviais arba volais.

Šalčio daugiakampiai

laurafibi — 2021-12-14 15:34:47 UTC

Šalčio daugiakampiai sudaryti iš sustumto grunto pylimėlių, keturkampių ar netaisyklingai apvalainų, dažniausiai kelių ar keliolikos metrų skersmens. Jie susidaro dėl netolygaus ledo plėtimosi žiemą šąlant vandeniui grynto plyšiuose.

Uolienų poringumas.

godaliucija — 2021-12-14 15:36:20 UTC

Vanduo daugiausiai kaupiasi porose. Poringiausios yra nuosėdinės ir kai kuriose vulkaninės uolienos. Paprastai poros susisiekia ir vanduo gali lengvai jomis judėti, bet būna ir pirešingai, kai poringoje uolineoje poros yra atskiros. Todėl kalbant apie apie požeminį vandenį svarbi ir kita uolienų savybė-skvarbumas. Jis rodo, kokiu greičiu vanduo gali judėti uolienoje. Esant tam pačiam poringumui, didesnėmis poromois vanduo judės greičiau negu smulkesnėmis.

godaliucija — 2021-12-14 15:41:23 UTC

Sluoksniai, kuriose yra tuštumų-porų, kavernų, plyšių, kuriais gali judėti vanduo, vadinami vandeningais sluoksniais, o juose sudarančios uolienos vadinamos kolektoriais. Uolienos, kuriose esantis vanduo tik nejudraus pavidalo, yra beveik nelaidžios vandeniui ir vadinamos vandensparomis.

Infiltracinis vanduo

godaliucija — 2021-12-14 15:41:56 UTC

Daugiausiai mums pasiekiamo požeminio vandens dalis susidaro iš lietaus, sniego ir upių, iš paviršiaus įsisunkęs plyšiais ar poromis- tai infiltracinis vanduo.

Eoliniai procesai

laurafibi — 2021-12-14 15:43:18 UTC

Vėjas ardo žemynų paviršių, perneša medžiagą ir ją klosto. Vėjo sukeliami geologiniai vyksmai ir reiškiniai vadinami eoliniais. Eolinėmis vadinamos ir jo suneštos nuogulos bei iš jų susidarančios uolienos.

Korazija

laurafibi — 2021-12-14 15:43:59 UTC

Vėjas ardo uolienas tiesiogiai - judančio oro srove ir uolienos pernešamomis smiltelėmis. Šis reiškinys vadinamas korazija.

Sedimentacinis vanduo

godaliucija — 2021-12-14 15:44:18 UTC

Dalis vandens lieka sluoksniuose iš tų laikų, kai jie klostėsi vandens terpėje. Tai yra jūrų, tyvuliavusių geologinėje praeityje, prieš dešimtis ar šimtus milijonų metų, vanduo. Jis vadinamas sedimentaciniu, nes pakliuvo į sluoksnius dar kaupiantis nuosėdoms.

Defliacija

laurafibi — 2021-12-14 15:45:39 UTC

Ten, kur paviršių sudaro purios uolienos, vėjas išpusto iš jų mažesnes ir lengvesnes daleles. Šis procesas vadinamas defliacija ( vėjo erozija )

Karstiniai procesai

godaliucija — 2021-12-14 15:49:11 UTC

Uolienų tirpimas ir su tuo susijję veiksmai vadinami karstiniais arba tiesiog karstu.
Vanduo pradeda tirpinti klintis dar tekėdamas jų paviršiumi, ypač tose vietose, kuriose uolienos yra plyšiuotos, kaveringos ar tirpesnės. Ilgainiui tirpinamų uolienų paviršiuje susidaro daugybė įdubėlių, griovelių, vadinamų karėmis. Tose vietose, kur suteka daugiau vandens, ištirpinamos piltuvo pavidalo įdubos, šuliniai ir net prarajos per 1000m gylio.

Eoliniai loviai

laurafibi — 2021-12-14 15:50:35 UTC

Pavienės vėjo išpustytos slėnio pavidalo įdubos vadinamos eoliniais loviais. Jų daug dykumose, bet yra ir mūsų pajūryje, bet Dzūkijos kopų plotuose.

Liosas

laurafibi — 2021-12-14 15:53:17 UTC

Ypatinga eolinių uolienų rūšis yra liosas. Tai - smulkios, eleurito dydžio vėjo suneštos dalelės, kurios sudaro nuo 100m storio klodus, dengiančius didžiulus plotus pietinėje Kinijoje, Ukrainoje, Belgijoje, JAV. Dalis lioso susidarė ledynmečiu.

Eolinės nuogulos

laurafibi — 2021-12-14 15:54:47 UTC

Eolinės nuogulos sudaro tam tikrus joms būdingus paviršiaus darinius - kopas, barchanus, eolinius pylimus.

Kopos

laurafibi — 2021-12-14 15:55:29 UTC

Kopomis vadinamos apvalainos arba ištęstos vėjo supustytos kalvos. Jų aukštis paprastai yra iki 100 m, bet būna ir aukštesnių.

Barchanai

laurafibi — 2021-12-14 15:56:16 UTC

Kopos, kurios turi taisyklingą pusmėnulio pavidalą su užsilenkusiais ragais vėjo pūtimo kryptimi, vadinamos barchanais.

Eoliniai pylimai

laurafibi — 2021-12-14 15:57:02 UTC

Ištęstos iki 200 metrų aukščio kalvos, kurios dažnai tęsiasi kilometrais.

Karstinės olos

godaliucija — 2021-12-14 15:57:43 UTC

Karstinėse olose uolienos ne tik tirpinamos, čia prasideda ir medžiagos nusėdimas iš vandens. Olose susidaro ypatingi darininiai - stalaktitai, stalagmitai ir kolonos.

Stalagmitai

godaliucija — 2021-12-14 16:00:23 UTC

Apačioje, kur nukrenta lašai nuo stalaktito galo, išsiskiria likusi karbonatų dalis ir taip pat kyla karbonatinis stulpelis, tik iš apačios į viršų-jis vadinamas stalagmitu.

Stalaktitai

godaliucija — 2021-12-14 16:03:19 UTC

Stalaktitai yra varvekliai iš aragonito. Kai vanduo išsisunkia į olos skliauto paviršių, iš jo išgaruoja dalis CO₂ , todėl sumažėja likusių vandenyje karbonatų tirpumas ir dalis jų nusėda. Taip iš kiekvieno lasšelio po truputį susidaro naujos arganitoplėvelės ir stalaktitas kaip varveklis auga žemyn nuo lubų.

Kolonos

godaliucija — 2021-12-14 16:05:58 UTC

Kai stalaktitas ir stalagmitas susijungia ir suauga susidaro kolona.

Smegduobės

godaliucija — 2021-12-14 16:07:23 UTC

Požeminės olos ir tuštumos, susidarančios netoli paviršiaus, gali įgriūti. Dėl to paviršiuje susidaro smegduobės, kurias dažnai užpildo ežeriukai.

Sufozija

godaliucija — 2021-12-14 16:12:33 UTC

Be tirpimo požeminis vanduo gali ir mechaniškai pernešti smulkias medžiagos daleles - toks vyksmas vadinamas sufozija. Šis procesas dažnai vyksta kartu su karstu, bet reiškiasi ir atskirai. Dėl sufozijos ten, kur vanduo išneša didesnį kiekį medžiagos, paviršiuje, dažniausiai šlaituose, susidaro įdubos- sufoziniai cirkai, o jų papėdėje-išnašū kūgiai.

Žemėdrebos

laurafibi — 2021-12-14 16:17:51 UTC

Žemės drebėjimas, arba žemėdreba, yra virpesiai, susidarantys žemės gelmėse ir paviršiuje sklindant seisminėms bangoms. Šios bangos pasklinda nuo smūgio - staigaus uolienų klodo pajudėjimo. Daugiausia tai atsitinka litosferos plokščių pakraščiuose, kuriuose slenkančios plokštės susiduria, spaudžia ir gurina viena kitos pakraštį, nyra viena po kita, užslenka, trinasi arba tolsta viena nuo kitos.

Ledynai

godaliucija — 2021-12-14 16:48:03 UTC

Ledynas- atmosferinio ledo, susidariusio iš susikristalizavusio užšalusio vandens ir persikristalizavusio sniego, sankaupa žemės paviršiuje.
Ledynas susidaro virš sniego ribos -aukštyje, kur sniego iškrenta daugiau, negu jo ištirpsta ar išgaruoja. Sniego ribos aukštis priklauso nuo platumos-kuo toliau nuo pusiaujo, tuo ji žemiau, ir klimato, kuris skirtingas kiekvineoje Žemės vietoje ir ilgainiui kinta. Kaupiantis sniegui jis tankėja , kristalizuojasi ir virsta rupiu, grūdėtu, iš smulkių ledo grūdelių ir virsta vientisa ledo mase-ledynų ledu.
Ledynai skirstomi į 2 svarbiausias rūšis:
1. Kalnų
2. Žemynų

Jūriniai ledynai

godaliucija — 2021-12-14 16:52:23 UTC

Ledas dengia ir didelius vandenyno plotus aplink Šiaurės ašįgalį bei Antarktidos šelfe. Tokiuose plotuose esantys ledynai Vadinami Jūriniais ledynais-jie iš esmės yra kitokiopobūdžio ledo dariniai, išskyrus tuos atvejus, kai į šelfą nusileidžia žemyninio ledyno liežuviai.

Kaip tai vyksta?

laurafibi — 2021-12-14 16:52:57 UTC

Plokščių sandūros vietose susidaro didelis slėgis, kuris veikia plokštes, todėl jų pakraštys susispaudžia, kitaip sakant, deformuojasi. Ši deformacija yra tampri, sumažėjus slėgiui uolienų klodas sieka atsistatyi į buvusią padėtį. Jei plokštės slenka keletą centimetrų per metus, tai per 100 metų jos pasispaus kelis metrus. Spaudžiant plokštėms ilgainiui slėgis viršuja spaudžiamos uolienų sorymės atsparumą ir joje susidaro įtrūkimai, lūžiai, pagal kuriuos storymės dalys atsklya ir staigiai paslenka į viršų ar į šoną tuos kelis metrus. Tada ir įvyksta smūgis, nuo kurio pasklinda seisminės bangos. Be to, nyranti plokštė, sprausdamasi po dengiančios plokštės pakraščiu, kelia jį į viršų. Veikiamas šios jėgos dengiančios plokštės pakraštys eižėja - lūžiai suskaido jį pleišto pavidalo blokais, kurie netolygiai, dažniausiai staigi okteldami aukštyn ar į šoną. Jei toks blokas šoktelėja aukštyn su vandeniu, tai seisminė banga gali susidaryti ir vandens storymėje, sukeldama cunamį.

laurafibi — 2021-12-14 16:56:04 UTC

Kalnų ledynai

godaliucija — 2021-12-14 16:59:17 UTC

Kalnų ledynai susidaro įdubuose, kalnų šlaituose ar tarpukalnėse, kurios yra atviros į vieną pusę. Tokios įdubos vadinamos karomis, arba ledyniniais cirkais. Čia yra kalnų ledynų maitinimo sritis bei ištakos. Kai karose susikaupia pakankamai daug ledo, jis ima slinkti. Ledynas, išvirtęs iš karos, slenka slėniu žemyn tarsi ledo upė.

Vadačio-Beniofo paviršius

laurafibi — 2021-12-14 17:03:46 UTC

Kiek kitaip būna gilumoje, nyrančios ir dengiančios plokščių sąlyčio paviršiuje, kuris vadinamas Vadačio-Beniofo paviršiumi. Čia ir susidaro daugiausia žemėdrebų židinių, nes plokštės trinasi viena į kitą, todėl slenka netolygiai, kliūdamos už paviršiaus nelygumų, trūkčiodamos.

Žemynų ledynai

godaliucija — 2021-12-14 17:04:09 UTC

Jei klimatas palankus, tai yra ilgai laikosi pakankamai žema temperatūra ir iškrenta daug kritulių, ledynai gali išplisti tūkstančius kilometrų nuo pirminės maitinimo srities ne tik lanuose, bet ir toli nuo jų, lygumuose, didžiuliųū ištisinių dangų pavidalu. Jų storis gali siekti kilometrus. Tokiame aukštyje sniegas kaupiasi ant visožemyno ledyno kūno ir verčia jį slinkti netnutolus nuo ištakų, nes maitinimo sritis yra tiesiog ledynų paviršiuje ir keliauja kartu su jais tol, kol paviršius lieka aukščiau sniego ribos.

Žemės paviršiaus bangos

laurafibi — 2021-12-14 17:06:26 UTC

Ledynų slinkimas

godaliucija — 2021-12-14 17:43:03 UTC

Susikaupus didelei ledyno storymei, jos apačioje susidaro slėgis, dėl kurio leda ima tekėti kaip plastiška medžiaga. Taigi svarbiausia ledyno judėjimo priežastis-sunkio jėga ir ledo ggebėjimas plastiškai deformuotis. Ledyno kūnas slenka netolygiai. Plastiškas tekėjimas prasideda maždaug 60m gylyje-tokia ledo danga sukelia pakankamą slėgį. Virųutinėje dalyje, kur slėgis nedidelis, ledynas elgiasi kaip trapus kūnas-jis eižėja ir skeldėja giliai plyšiais, kuria kelia rimtą pavojų keliaujantiems ledyno paviršiumi. Kuo giliau, tuo ledas teka greičiau. Tačiau del trinties ledyno apačia ir šonai juda lėčiau negu jo vidinės dalys, todėl edynas slenka netolygiai, veliasi, raukšlėjasi, ypač pakraščiuose.
Vietomis ledynas tiesiog slysta pagrindo uolienomis. Ledyno slinkimo būdasir greitis priklauso nuo temperatūros jo pade, paviršiaus, kuriuo jis slenka, pobūdžio ir polinkio, po ledynu susikaupiančio vandens ir kitų veiksnių. Po stora ledyno danga vyrauja teigiama temperatūra. Svarbiausia to priežastis-ledynas atspindi sklindančia iš žemės gelmių šilumą ir neleidžia jai išsisklaidyti atmosferoje, todėl po ledynu daug kur yra skysto vandens, kuris suymažina trintį ir palengvina ledyno slydimą slėnio dugnu.

Kur žemė dreba dažniausiai?

laurafibi — 2021-12-14 17:43:55 UTC

Daugiasia žemėdrebų židinių yra Ramiojo vandenyno pakraščiuose. Taip yra todėl, kad čia visur nuo Ugnies žemės iki Aliaskos ir nuo Aleutų salyno iki Nausosios Zelandijos tęsiasi litosferos plokščių sandūros ruožai, kuriuose v ienos plokštės nyra po kitomis.
Ramiojo vandenyno žiede yra vietų, kuriose plokštės trinasi šonais, tai vadinamieji - transforminiai pakraščiai. Čia irgi susidaro seismingų lūžių.

godaliucija — 2021-12-14 17:44:20 UTC

Ledynas slenka tol, kol jo pakraštys nusileidžia žemiau sneigo ribos ir ima sparčiau tirpti, garuoti . Kai tirpstančio ledo masė susilygina su jo pritekėjimo mase, ledynas sustoja, o kai ji pasidaro didesnė negu pritekančio, ledynas traukiasi. sustojimas ir traukimasis nereiškia, kad ledynas nebeslenka pirmyn. Jis gali slinkti toliau, bet jo pakraštys stovi viuetoje arba traukiasi. Tokio nykstančio ledyno pakraštys skeldėja, jį tirpina tekančio tirpsmo vandens srautai, o paviršiuje, ypačj pakraštyje, kaupiasi ledyne buvusi nuolaužinė medžiaga. Šis sudėtinis ledyno nykimo procesas vadinamas abliacija. Keičiantis klimatui ir kitom sąlygoms, ledyno pakraštys tai paslenka pirmyn, tai atsitraukia. Tokie pakraščio padėties kitimai vadinami osciliacijomis.

Kaip matuojamos žemėdrebos?

laurafibi — 2021-12-14 17:47:03 UTC

Žemėdrebų stiprumas vertinamas ir išreiškiamas įvairiais būdais - prietaisais, pagal išsiskiriančios energijos dydį, ir sąlyginai, pagal padarinius.
Žemėdrebų stiprumas būna vertinamas pagal Merkalio skalę, balais nuo I iki XII
Richterio skalę nuo 1 iki 9

Cunamis

laurafibi — 2021-12-14 17:48:47 UTC

Seisminės prigimties stichinė nelaimė yra cunamis - seisminė banga, sklindanti vandens storymėje. Iš esmės tai galima vadinti vandendreba, nors tokios sąvokos ir nėra.

Ledynų geologiniai darbai

godaliucija — 2021-12-14 17:53:47 UTC

Ledynų geologinė veikla yra labai įvairialybė. Slinkdami ir tirpdami jie ardo paviršių, perneša daugybę medžiagos, ją suklosto įvairiausiu pavidalu, sudarydami naują paviršių. Beje ledynai ir ledkalniai klosto nuogulas ir keičia paviršių ne tik žemynuose, bet ir vandenynu dugne.
Pagrindiniai geologiniai darbai:
a) ardymas
b) pernešimas
c) klostymas

Kalnynai ir kalnodara

laurafibi — 2021-12-14 17:56:09 UTC

Kalnynai, arba orogenai, yra dideli, daugiausia ištęsto pavidalo plotai su aukštai iškilusiu raižytu paviršiumi. Jie susidaro aktyviuose litosferos plokščių pakraščiuose, tiek ten, kur plokštės skiriasi, tai yra skėtros ruožuose, tiek ten, kur jos susiduria. Skėtros ruožuose iškyla vandenynų vidurio kalnagūbriai.
Kalnynuose vyksta aktyvūs tektoniai procesai. Plokštėms spaudžiant vienai kitą, jų pakraščiai eižėja, atskiri plutos, o kartais ir mantijos blokai kyla arba slenka į šonus, juos sudarantys uolienų kūnai keičia savo padėti, yra deformuojami - raukšlėjami, skaldomi lūžių, uolienas metamorfizuojamos. Daugelyje kalnynų vyksta intruzinis magmatizmas ir vulkanizmas.

Ardymas

godaliucija — 2021-12-14 17:56:50 UTC

Ledynų darbas prasideda nuo paviršiaus, kuriuo jie slenka, gremžimo, jo uolienų ardymo, kuris vadinamas ledyniniu gremžimu, arba egzaracija. Tai- didelio masto darbas.
Ledynas, spausdamas savo svoriu, ardo pagrindą, kuriuo slenka. Todėl pagrdino paviršius skeldėja, lūžinėja įvairaus dydžio luitais, kuriuos ledynas stumia prieš save arba įtraukia į savo kūną ir įvairiu laipsniu susmulkina.
Kitas ardymos būdas- pagrindo gremžimas įšalusiomis į ledyną nuolaužomis,

Kalnodara, arba orogenezė

laurafibi — 2021-12-14 17:59:41 UTC

Kalnynų susidarymas yra litosferos plokščių judėjimo padarinys, tiesiogiai su ja susijęs procesas.
Didžiausi sausumos kalnynai susidaro plokščių sandūros vietose, kurių pobūdis gali būti skirtingas. Plokštės gali susidurti žemyniniais ir vandenyniais pakraščiais, nirti viena po kita arba užslinkti, spausti ir gurinti viena kitą. Nuo to labiausiai ir priklauso, kokios sandaros kalnynai susidarys plokščių sandūroje.
Pagal kalnodaros pobūdį, jos metu vyraujančius procesas ir kalnynų sandarą skiriami:
vulkaniniai kalnynai
blokiniai kalnynai, arba luistikalniai
raukšliniai kalnynai, arba raukšlėkalniai

Vulkaniniai kalnynai

laurafibi — 2021-12-14 18:04:33 UTC

Vulkaniniai kalnynai susidaro tose vietose, kur vandenyninė litosferos plokštė nyra po kontinentine. Nyranti plokštė, pasiekusi tam tikrą gylį, ima lydytis. Magma įsiskverbia į žemyninę plutą sudarydama intruzijų grandines. Dalis jos lūžiais prasiveržia į paviršių, kuriame iškyla ugnikalnių ruožai. Ugnikalniai iškyla ant metamorfinių uolienų pamato. Čia susikloja daugiakilometrinės vulkaninių uolienų storymės, kurios kaip didžiulis kelių šimtų kilometrų pločio pylimas nutįsusios tūkstančius kilometrų išilgai nirimo ruožo. Tokių kalnynų šlaitai ir keteros gana lėkštos, bet virš jų iškyla aukšti statūs ugnikalnių kūgiai - dažniausiai tratovulkanai. Jų santykinis aukštis sieka 2-3km, absoliutinis - beveik 7. Tokios prigimties kalnynai yra vieni aukščiausių pasaulyje, pavyzdžiui, Angai ir Kordiljerai nutįsę Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynų pakraščiais.

godaliucija — 2021-12-14 18:06:27 UTC

Suomijoje ir Karelijoje galima pamatyti daug smulkių kalvų, apgludintų ledyno ir ištemptų jo slinkimo kryptimi. Tokios kalvos vadinamos avinų kaktomis arba avių uolomis, nes jų šlaitas nukreiptas į tą pusę iš kur atslinko ledynas, yra lėkštas, nugludintas, o priešingas-statesnis ir primena įsispyrusį aviną.
Kalnų ledynai slinkdami slėniais gremžia ne tik jų dugną, bet ir šonus. Taip susidaro slėniai kurių dugno skerspjūvis primena U raidės formą. Jie turi savo pavadinimą-Torgai.
Leisdamiesi nuo Skandinavijos kalnų į Norvegijos jūros šelfą ledynai išgremžė ir vaizdinguosiu fjordus. Dabar tai siauros gilios įlankos, stačiais skardingais šlaitais, kartais į žemyną įsiterpiančios net per šimtą kilometrų. Ledynmečiu tai buvo slenkančio ledyno išgręmžti torgai. Kai ledynas ištirpo ir vanends lygis pakilo, jis užliejo šiuos slėnius ir jie virto fjordais.
Beje, paviršių po ledyno ardo ne tik ledas, bet ir po juo takntis skystas vanduo. Nemažai tirpsmo vandens, susidarančio ledyno paviršiuje, plyšiais nugarma gilyn. Veikiamas didelio slėgio toks vanduo vietomis susitelkia į srautus, kurie minkštose pagrindo uolienose gali išplauti po ledyno kūnu gilius slėnius, vadinamus pergilintais, arba įgilintais, slėniais.

Pernešimas

godaliucija — 2021-12-14 18:12:04 UTC

Ledynai perneša daugybę suardytų uolienų -nuo riedulių iki molio dalelių. Ta medžiaga pakliūva į ledyną įvairiu būdu. Kalnų ledynuose didelė jos dalis sukrenta uno slėnio, kuriuos ledynas slenka, šlaitu. Žemynų ledynuose didelė jos dalis sukrenta nuo slėnio, kuriuo ledynas slenka, šlaitų. Žemynų ledynuose ji įtraukiama į ledyno kūną iš ardomų pagrindo uolienų. Čia ji smulkinama, maišoma, o kai ledas prisisotina nuotrupine medžiaga iki 40-50 proc., prasideda jos klostymas.

Raukšliniai kalnynai

laurafibi — 2021-12-14 18:16:56 UTC

Raukšliniai kalnynai arba raukšlėkalniai, susidaro okeaninei plokštei, užuot nirus po žemynine, užsilinkus ant jos - toks reiškinys vadinamas obdukcija. Plokštė slenka dešimtimis, kartais šimtus kilometrų, kažkurioje vietoje lūžta, o ant apatinio klodo užslenka antrasis, trečiasisi ir kiti. Taip susidaro kelių viena ant kitos užslinkusių tektoninių dangų storymė, siekianti keleto kilometrų storį. Slenkančių uolienų storymės dėl slėgio ir trintiės suraukšlėjamos, o sutrintos dangų sąlyčio paviršiuje virsta milonitais. Paprastai dangas sudaro metamorfizuotos vandenyno plutos nuosėdinės ir magminės uolienos, bet vietomis ėtraukiami ir mantijos peridotito klodai. Tokios dangos vadinamos ofiolitais. Didžiausias pasaulyje ofiolitų plotas yra Omano pakrantėje.

Klostymas

godaliucija — 2021-12-14 18:17:22 UTC

Į ledyną patekusi medžiaga, pernešta toliau ar arčiau, galiausiai nusėda ir virsta uolienomis. Ledyninės kilmės uolienos bendrai vadinamos glacigeninėmis. Jos b9na įvairiose sudėties ir pavidalo, tai priklauso nuo to, kokioje padėtyje ir kokių veiksnių veikiamos susidaro. Tie veiksniai yra pats ledynas, jo tirpsmo vandens srautais, pučiantis nuo ledyno vėjas. Apibendrinantt galima išskirti kelis ledyninų nuogulų susidarymo aplinkas:
1. Slenkančio, dar "tebemaitninamo", bet jau sustojusio ledyno pakraštys, kuriame susidaro moreniniai ir tirpsmo vandens kraštiniai dariniai.
2. Plotai, uždengti tirpstančio, nebejudančio, "negyvo" ledyno, kuriuose klostosi pagrindinė morena, taip pat ledyno plyšiuose, tuneliuose ir kitose vidinėse ertmėse tirpsmo vandens suneštos nuosėdos.
3. Prieledyniniai ežerai
4.ledyno tirpsmo vandenų plaunamos lygumos
5. vėjo pustmi plotai.

Blokiniai, blokiniai sangrūdiniai, luistikalniai

laurafibi — 2021-12-14 18:25:02 UTC

Jie iškyla susiduriant plokštėms žemyniniais pakraščiais. Spaudžiami didžiulio šoninio slėgio plokščių pakraščiai skeldėja pleišto pavidalo blokais, kurie kyla aukštyn arba važiuoja į šonus, užslinkdami vieni ant kitų. Čia iškyla aukščiausi kalnai, o žemyninė pluta ir visa litosfera pasiekia tokį didžiausią įmanomą Žemėje storį, kokį dar išlaiko plastiška ir taki astenosfera. Vulkanizmas tokioje aplinkoje galimas, bet jo mastas nedidelis, jis nėra svarbiausias kalnodaros veiksnys. Raukšlės čia taip paat susidaro, bet vyrauja blokų judėjimas, Beje, sandūroje, skeldėjančios plutos blokai juda ne tik aukštyn, bet ir slenka į šonus. Taip jų susidaro lūžiai, išilgai jų - uolienų trupinimo ir skalūnavimo ruožai. Luistikalnių pavyzdys yra Himalajai - vieni jauniausių, bet patys aukščiausi Žemės kalnai. Blokiniai kalynani susidaro ne tik plokščių sandūros ir spaudimo vietose, bet ir kratonų vidurinėse dalyse, kai tempiama pluta. Dėl tempimo susidaro lūžiai, kuriais atskiri plutos blokai įsmunka, o tarp jų lieka santykinai aukštesni ruožai, atrodantys kaip kalnagūbriai. Tiesa, jie nebūna tokie aukšti kaip sandūros vietose, bet užima nemažus plotus.

Ledyno nuogulų kalvynai

godaliucija — 2021-12-14 18:27:32 UTC

Ten, kur ledyno pakraštys stumdosi tai pirmyn, tai atgal ilgensį laiką, suklostomi ištisi ledynų nuogulų kalvynai. Taip susidarė ir mūsų ežeringos Baltijos aukštumos. Iš pradžių jos atrodė kaip didžiulės purvo krūvos, nes ledyno pakraščio nuogulos buvo neišrūšiuotos , sudarytos iš molio, smėlio, žvirgždo, gargždo ir riedulių mišinio, pilnos ledo luistų ir vandens. Praėjo nemažai laiko, kol jos sutankėjo, sukietėjo ir virto uolienomis. Kalvos, sudarytos iš ledyno pakraštyje susikaupusių nuogulų, vadinamos kraštine morena. O tos nuogulos pagal molio pagal molio ir smėlio dalelių santykinį keikį vadinamos moreniniu priemoliu, arba priesmėliu. Vietomis, kur labiau pasidarbavo vandenssrautai, yra žvyro ir smėlio klodų ar net vien riedulių sankaupų, vadinamų rūžomis.

Morenų susidarymas

godaliucija — 2021-12-14 18:30:46 UTC

Klimatui pašiltėjus ar dėl kitų priežaščių sniegui nebesikaupiant žemyninio ledyno paviršiuje, ledynas nustoja slinkęs ir tirpsta nebejudėdamas. Tada ledyno kūne buvusi moreninė medžiaga nusėda tolygiai visame jo uždengtame plote ir susidaro vadinamoji pagrindinė, arba dugninė, morena.

Ledyninių ežerų nuogulos

godaliucija — 2021-12-14 18:33:57 UTC

Traukiantis ledynui plūstantis nuo jo tirpsmo vanduo ne iš karto randa kur nutekėti, todėl kaupiasi tarp ledyno pakraščio ir moreninių aukštumų prieledyninių ežerų pavidalu. Šiuose ežeruose, jeigu jie pakankamai gilūs, susikloja ypatingos nuogulos, vadinamos juostuotaisiais moliais, arba varvomis.
Prieledyninių ežerų nuogulos bendrai vadinamos limnoglacialinėmis.

Kalnynų griūtis arba kolapsas

laurafibi — 2021-12-14 18:37:34 UTC

Net iš dalies išsilydžiusi uolienų storymė gilumoje darosi plastiška - tokia pluta nebeišlaiko aukštų kalnų svorio, slenka į šalis, kalnynai susmenga ir susidaro lygus plokščiakalnio paviršius. Šis reiškinys vadinamas kalnynų griūtimi, arba kolapsu. Dėl tokių reiškinių vietomis susidaro aukštikalnių plokščiakalniai - aukštai iškelti, bet lygaus paviršiaus plotai.
Kai kalnai nuardomi, jų vietoje susidaro daugiau ar mažiau lygus paviršius, vadinamas peneplena ir kalnynai tampa kratonų dalimis.

Ledyninės vandenynų nuogulos

godaliucija — 2021-12-14 18:37:44 UTC

Ledyninės nuosėdos kaupiasi ir vandenynų dugen, čia jas atneša ir ištirpę palieka ledkalniai. Ypač plačiai tokios nuosėdos atpažįstamos ir senose, tolimos geologinės praeities storymėse. Vienas iš ledyninės kilmės požymių yra vadinamieji akmenys skenduoliai. Tai reiduliai, kurie slūgso tarp smulkiagrūdžių nuosėdų aiškiais ne vietoje. Jų atsiradimas tokioje aplinkoje galima paaiškinti tik ledkalnių pernešimu.

Ledyninės kilmės paviršių dariniai

godaliucija — 2021-12-14 18:39:43 UTC

Skirtingų rūšių ledyninės nuogulos suklojair įvairaus pavidalo paviršiaus darinius-reljefo formas. Tose vietose, kuriose ledyno pakraštys buvo ilgesniam laikui sustojęs, iškylą kraštiniai kalvynai.

Smulkesnės ledyninio paviršiaus formos

godaliucija — 2021-12-14 18:49:31 UTC

Smulkesnės ledyninio paviršiaus formos yra ozai, keimai, drumlinai, glaciokarstinės įdubos, dubakloniai.

Kratonai

laurafibi — 2021-12-14 18:52:22 UTC

Kratonai - stabilios kontinentų dalys, kuriose ilgą laiką nevyksta veiksmingi giluminiai tektoniai procesai, tokie kaip kalnodara, vulkanizmas, stiprios žemėdrebos. Didžioji dalis kratonų plutos susidarė tolimoje geologinėje praeityje, dar archėjaus ir proterozojaus metu. Jų litosfera ir pluta dažniausiai yra storesnė negu jaunesnių, priaugusių vėliau.
Kratonai sudaryti iš smulkesnių struktūrų, kurios skiriamos pagal įvairius požymius. Tos kratonų dalys, kuriose kristalinė pluta yra tiesiai paviršiuje, neuždengta nuosėdinėmis uolienos, vadinamos skydais. Didelę kratonų kristalinės plutos dalį dengia santykinai jaunos nuosėdinės uolienos, slūgsančios horizontaliai arba nedaug palinkusios. Tokios kratonų dalys vadinamos platformomis. Platformų nuosėdinė danga yra įvairaus storio, daugiausia iki kelių šimtų metrų. Tačiau vietomis yra gilių įdubų, užpildytų nuosėdinėmis storymėmis - jos vadinamos nuosėdiniais, arba sedimentaciniais, baseinais, arba sineklizėmis. Nuosėdiniai baieinai daugiausia būna kratonų pakraščiuose, priešklanėse, kur kalnynai savo svoriu įspaudžia litosferą. Tokie nuosėdomis užpildyti įlinkiai tęsiasi Andų ir Kirdoljerų rytinėse papėdėse. Dumbančias kratonų vietas užlieja šelfo jūros, kuriose ilgalaikio grimzdimo sąlygomis susikaupia didelės nuosėdinių uolienų storymės. Jų storis sieka kelis, o vietomis net keliolika kelilometrų. Nuosėdiniai baseinai yra dujų ir naftos telkinių, spūdinio geriamojo vandens ir mineralinio vandens talpyklos.
Kratonų paviršius daugiausia lyguminis, bet yra santykinai aukštesnių vietų aplinkines, jos vadinamos kalnais. Jie gali būti eroziniai ir tektoniniai. Eroziniai susidaro dėl skirtingo uolienų atsparumo netolygiai ardant paviršių, o tektoniai atsiranda veikiant giluminėms jėgoms. Eroziniai kalnai yra salakalniai, susidarę ardant plokščiakalnius. Tai pavieniai kalnai ar jų grupęs, išsidėstę santykinai lygiame paviršiuje.

Ozai

godaliucija — 2021-12-14 18:52:36 UTC

Ozai arba eskerai yra ištęsti, dažnai vingiuoti stačiašlaičiai gūbriai, tarsi pylimai sukloti iš įstrižai sluoksniuoto smėlio, žvirgždo, gargždo mišinio. Manoma, kad jie susidaro iš šąnašų, suplautų spūdinio vandens srautų, plūstančių po ledynu į jo apačioje susidariusias olas ir tunelius.

Keimai

godaliucija — 2021-12-14 18:53:43 UTC

Keimai yra apvalainos kalvos, keliolikos metrų aukščio, sudarytos iš smėlio, žvirgždo, vietomis-su gargždo ir rioedulių priemaiša.

Zandrinės lygumos

godaliucija — 2021-12-14 18:56:40 UTC

Gausūs ledyno tirpsmo vandenų srautai išgraužia plačius slėnius, kuriais dažnai teka poledynmečio upės. Tokiuose slėniuose fliuvioglacialinės įstrižai sloksniuotos įvairaus rupumo smėlio ir žvyro nuogulas sukloja banguotas zandrines lygumas.

Žemynų riftai ir plutos tempimo sritys

laurafibi — 2021-12-14 18:58:17 UTC

Kartais struktūros susidaro tiesiogiai veikiant po kratonu iškilusiems plumams. Virš jų iškyla pavieniai ugnikalniai, o kartais ir žemynų riftai - ištęstos įdubos žemynų plutoje, kurios tęsiasi šimtus ir tūkstančius kilometrų. Pluta po riftais paprastai būna suplonėjusi iki 20-30km, čia dažnas vulkanizmas, žemėdrebos, stipresnis šilumos srautas, padidėjęs plutos judrumas. Lūžių apriboti ir atskelti blokai tarsi gilūs loviai grimzta ir iškilimo vietoje atsiranda ištęstos įdubos - grabenai. Rifto susidarymo - riftodaros - procesui tęsiantis nusidriekia lygiagrečių grabenų virtinės, tarp kurių išlieka lūžių irgi apriboti iškilimai bei gūbriai, vadinami horstais.
Žemynuose yra sričių, kurios, veikiant giluminėms jėgoms, patyrė itin stiprų tempimą. Tokios sritys vadinamos žemynų tempimo sritimis. Iš esmės tai irgi riftai, bet ne pavieniai, o ištisos ištęstų įdubų ir jas skiriančių gūbrių, tai yra grabenų ir horstų sistemos, užimančios didelius, izometriškus plotus.

Dubakloniai

godaliucija — 2021-12-14 18:58:55 UTC

Paviršiaus pavidalą taip pat kuria ledynu ir iš po jo plūstantys spūdinio vandens srautai, kurie dėl slėgio teka dideliu greičiu. Jie išplauna gilius ištęstus slėnius-rinas, kuriuos pavadino dubakloniais. Visi šie dubakloniai besitraukiančio ledyno pakraštyje buvo užversti ledo luistais ir tirpsmo vandens nuosėdomis. Tik labiau atšilus klimatui, kai luistai ištirpo dubakloniai galutinai įdubo ir dabar jie užpildyti giliausiais ir ilgiausiai mūsų ežerai.

Glaciokarstinės įdubos

godaliucija — 2021-12-14 19:01:25 UTC

Neigiamos ledynino paviršiaus formos yra ir glaciokarstinės įdubos. Jos susidaro tada, kai ištirpsta negyvo ledo luistai, palaidoti nuogulų storymėje. Paviršiuje tuo metu susidaro įdubos, panačios į karstines smegduobes, todėl toks procesas avdinamas glaciokarstu.

Glaciotektonika

godaliucija — 2021-12-14 19:06:07 UTC

Dar vienas įdomus ledyno padarinys yra paviršiaus, kuriuo slenka ledynas, deformacija. Slinkdamas ledynas labai spaudžia pagridno uolienas, dėl to plastiškų uolienų sluoksniai vienur suplonėja, kitur, atvirkščiai, pastorėja, o vietomis gali būti išspausti aukštyn. Šie dariniai panašūs į giluminių jėgų sukurtas tektonines struktūras, todėl vadinamos glaciotektoniniais.
Ledyno išspaustos paviršiuje formos vadinamos drumlinais. Drumlinai paprastai plyti grupėmis ir užima nemažus plotus, vadinamus drumlinų laukais.

Ledynų sukeliami geologiniai reiškiniai

godaliucija — 2021-12-14 19:08:05 UTC

Ledynai, ypač žemyniniai, ne tik ardo, perneša ir klosto medžiagą, bet ir sukelia daug kitų geologinių reiškinių bei procesų, pvz., klimato pokyčius, vandenyno lygio svyravimus, izostaziją, žemėdrebas.

Poveikis klimatui

godaliucija — 2021-12-14 19:12:21 UTC

Vienas svarbiausių reiškinių, susijusių su žemynų apledėjimais yra poveikis klimatui. Tiesa, šioje reiškinių grandinėje nelengvaatskirti priežastį nuo pasekmės, bet neabejotinai, klimato kitimas ir apledėjimas yra susyję. Apledėjimas prasideda greičiausiai dėl išorinių, astronominių priežaščių-Saulės spinduliuotės susilpnėjimo, kuris sąveikaujasu kitais veiksniais. Vėliau ledynas ir pats skatina atšąlimą. Išplitus ledynams, dideli jų plotai atspindi Saulės spindulius ir sumažina šilumos kiekį, kurį gauna Žemė.

Vertikalūs žemės paviršiaus svyravimai

godaliucija — 2021-12-14 19:19:10 UTC

Žemyniai ledynai sukelia ir didelio masto vertikalius žemės paviršiaus svyravimus. Per dešimtis metų tūkst. metų savo svoriu jie įspaudžia litosferą į plastišką astenosferą, kuriose medžiaga slenka į šonus. Dėl to po ledynais žemynų paviršius įdumba, o toliau nuo jų, paviršiaus iškyla. Jei ledynai staiga ištirptų, Grenlandijos ir Antarktidos vidinės dalys būtų užlietos. Tačiau tuoj pat jos imtų kilti, nes prasidėtų poledyninis atsistatymas, arba glaciozostazija.
Apie izostacinį kilimą liudija ir terasos, vietomis stebimos vandenynų ir jūrų pakrantėse Škotijoje, norgėj, suomijoj. Jos vadinamos iškilusiais paplūdimiais.

Vandenyno savybės

godaliucija — 2021-12-14 19:21:56 UTC

Išskirtinė Žemės ypatybė- vandenynas-labai savrbus geologinis veiksnys, lemiantis Žemės paviršiaus būklę, ir svarbiausia, gyvybės Žemėje atsiradimą ir išlikimą. Kartu jis yra kaiti ir judri sistema, tiek vertinant jo būklę šiuo metu, tiek raidą geologijos praeityje.

Vandens temperatūra

godaliucija — 2021-12-14 19:23:01 UTC

Vandens temperatūra vandenyne yra nevienoda, ji priklauso nuo klimato juostos ir gylio. Pagal tai skiriami du sluoksniai - šiltasis paviršinis ir šaltasis giluminis.

Paviršinis sluoksnis

godaliucija — 2021-12-14 19:26:10 UTC

Paviršinis sluoksnis yra šiltesnis nes sugeria Saulės spinduliuotės energiją. Jo temperatūra atvirame vandenyne svyruoja nuo -1,8 C iki +29C, o vid yra +17C.
Šelfo jūrose krašto klimato juostuose vanduo gali būti gerokai šiltesnis. Dėl bangavimo, srovių, potvynių ir atoslūgių paviršiniame sluoksnyje vanduo egrai išsimaišo, todėl jo temperatūra yra gajna vienoda. Tarp 100 m ir 500m ji staiga krinta, o šis kritimo sluoksnis vadinamas termoklinu.

Šaltas giluminis

godaliucija — 2021-12-14 19:29:00 UTC

Šaltas giluminis sluoksnis yra daug storesnis nei pavbiršinis, todėl viso vandenyno temperatūra sieka tik +3,8C. Savitoji šiluma yra šilumos kiekis, reikalingas 1kg medžiagos temperatūrai pakelti 1C. Tos medžiagos sugebėimą sugerti šilumą vadinamas šilumos talpos sąvoka, kuriose matas yra savitosios šilumos ir masės sandauga.

Vandens sudėtis

godaliucija — 2021-12-14 19:31:54 UTC

Kaip žinoma, vandenynų vanduo yra sūrus. Iš viso vandenyne yra tiek durskos, kad jei visas vanduo išgaruotu, jo dugną padengtų ištisinis 60m druskos sluoksnis. 99proc. vandenynų vandeny ištirpusių medžiagų sudaro šeši elementai: natris, kalcis, kalis, chloras ir siera. Iš šių pagrindinių elementų tik kalcio kiekis kaitus, kiti kinta mažai todėl vadinami konservatyvaisiais elementais.

gyvi organizmai

godaliucija — 2021-12-14 19:34:49 UTC

Svarbiausia vandenyno svaybė- daugybė gyvų organizmų gyvenančių jo storymėje. Pagal gyvenimo sąlygas jie skirstomi į nektoną-aktyviai plaukiajančius organizmus, bentosą-organizmai kurie gyvena prisitvirtinę dugne ir planktoną-pasyviai judančius, nešiojamus bangų ir srovių organizmus, kurie gali būti ir fotosintetinantys organizmai.

Vandenyno pavidalas

godaliucija — 2021-12-14 19:37:20 UTC

Vandenyno pavidalą apibūdina jo lygis, krantų padėtis ir dugno sandaros ypatybės, kurios nuolat kinta ir yra tarpusavyje susijusios.
Lygis, kurį bendras vandens kiekis vandenyne, vadinamas eustatiniu.

Bangavimas

godaliucija — 2021-12-14 19:38:08 UTC

Bangavimas yra vandens paviršiaus svyravimas, sukeliamas vėjo, žemėdrėbbų, ugnikalnių išsiveržimo ar kitų veiksnių.

Potvyniai ir atoslūgiai

godaliucija — 2021-12-14 19:39:06 UTC

Potvyniai ir atoslūgiai yra periodiškas, tai yra, dėsningai pasikartojantis, vandenyno lygio svyravimas, kurį lemia Saulės ir Mėnulio trauka.

Srovė

godaliucija — 2021-12-14 19:40:03 UTC

Srovė yra vandenyno vandens kryptingas judėjimas, kuris vyksta tiek vandens paviršiuje tiek visoje vandens storymėje horizontalia ir vertikalia kryptimi.

vėjo įtaka

godaliucija — 2021-12-14 19:40:53 UTC

Labiausiai sroves sukelia nuolatiniai ir sezoniniai vėjai, ypač pasatai ir musonai.

Šaltosios srovės

godaliucija — 2021-12-14 19:43:19 UTC

Šaltosios srovės perneša šaltesnį vandenį iš aukštesnių platumų į žemesnes.
pvz: Kanrų, bengalijos, kalifornijos, peru.

Šiltosios srovės

godaliucija — 2021-12-14 19:44:20 UTC

Šiltosios srovės šiltą vandenį plukdo į šaltesnius plotus.
pvz: golfo, brazilijos, kurosijo, rytų australijos.

Termohalinė cirkuliacija

godaliucija — 2021-12-14 19:46:36 UTC

vandens tankio skirtumų, kuriuos apibrėžia šiluma bei druskingumas, varoma vandenynų cirkuliacija. Joje transportuojama apie 90 % viso vandenynų vandens. Vėjų varomos mažesnio tankio, šiltos, paviršiaus vandens srovės (pvz., Golfo srovė) tekėdamos ilgainiui atvėsta; šaltas ir tankesnis (sūresnis) vanduo grimzta žemyn ir formuoja lėčiau judančias sroves vandenynų dugne. Ji apima beveik visą Pasaulio vandenyną ir vadinama pasauline vandens pernašos juosta.

Angliavandenių hidratai vandenyje

godaliucija — 2021-12-14 19:50:22 UTC

Daugelyje vandenyno dugno vietų selfo ir kontinento šlaito srityje yra agliavandenių hidraty sankaupų. Tai daugiausia metano molekuklės esančios vandens ledo kristalinės gardelės viduje. Jos chemiškai nesusijungusios su vandeniu, tačiau negali išsiveržti, kol ledo kristalinės gardelės narvelis ensuyra ledui tirpstant.

labas rytas skanios kavos

godaliucija — 2021-12-15 09:02:50 UTC

Delta

godaliucija — 2021-12-15 09:21:07 UTC

Estuarija

godaliucija — 2021-12-15 09:22:53 UTC

Kosminiai smūgiai

laurafibi — 2022-01-07 14:13:41 UTC

Didelių kūnų kritimas gali sukelti žemėdrebas, nuošliaužas, cunamio bangas, staigius pasaulio masto klimato ir kitų aplinkos sąlygų pokyčius. Sprogus asteroidui į atmosferą išmetama daug dulkių, garų, dujų, todėl gali atšalti ar labiau, negu išsiveržiant ugnikalniams.