Užbėgo lapė žmogui už akių, atsigulė skersai kelio, uodegą atmetė, kojas ištiesė, akis užmerkė - negyva ir tiek!

Privažiavo ūkininkas, pažiūrėjo į gulinčią lapę ir sako:

- Nors nepadėjau, bet radau! Bus puiki man kailinė kepurė.

Pagriebė lapę už uodegos, įsimetė į roges ir važiuoja toliau. Neilgai gulėjo laputė, tuojau praplėšė maišą, žuvelę po žuvelės 'visas išmėtė ant kelio, o paskui ir pati, žmogui nematant, iš rogių iššoko. Susirinko žuvis ir nusinešus paslėpė tankumyne. Kol žmogus apsižiūrėjo - lapės ir pėdos atšalo. O laputė atsitūpusi po egle skaniai sau ėda. Tik kur buvęs, kur nebuvęs - vilkas jau čia. Stovi priešais ją - nuo bado labai sulysęs, net šonai įkritę.

- Sveika, lapute kūmute. Ką ryji?

- Žuveles, - atsakė lapė.

- Kūmute, duok ir man paragauti. Aš taip išalkęs, kad vos ne vos kojas paveiku.

Supykusi numetė vilkui kelias menkas žuveles.

- Duok daugiau, - prašo vilkas. - Tavo žuvelės labai skanios.

- Kur aš gausiu daugiau, - atsikalbinėjo lapė. - Eik, meldžiamasis, ir prisižvejok. Man irgi nelengva jas buvo susigauti.

- Kaip aš eisiu, kad nemoku, - skundžiasi vilkas. - Einam, pamokysi mane žvejoti.

- Einam, man negaila, - sutiko lapė ir nusivedė vilką prie ežero, kur juodavo žvejų iškirstos eketės.

- Kad nori žuvies gauti, kišk uodegą į eketę. Įkišęs laikyk tol, kol žuvys į uodegą sukibs. Tik neskubėk, nes pačias didžiausias išbaidysi.

Vilkas įkišo uodegą eketėn ir laiko, bijodamas net pajudėti. Padangėje mėnulis kaip blynas šviečia, o šaltis spaudžia, net tvoros pyška.

- Taip ir tupėk ramiai, - sako laputė,«- o aš bėgsiu truputį pailsėti.

Ir nukūrė rudoji į tankumyną žuvį baigti valgyti. Ilgai tupėjo vilkas prie eketės, visą naktį nepasitraukė. Uodega jo ir įšalo. Pabandė atsistoti - kur tau!

- Oho! Kiek žuvų! - nudžiugo vilkas pajutęs, jog uodegą stipriai laiko.

- Oho! - nusistebėjęs sušuko, pabandęs ir jėga išlupti uodegą, tačiau negalėjo. Susilenkė vilkas, įsiręžė, timptelėjo uodegą iš visų jėgų, bet ir tas nieko nepadėjo. Nusigando pilkis, ėmė šokinėti ir daužytis, tačiau ledas nė krust. Iš ryto ėjo moterys į ežerą vandens ir pamatė vilką. Pamačiusios ėmė šaukti:

- Vilkas, vilkas! Muškit jį! Muškit jį!

Greitai subėgo visas kaimas vilkui kailį karšti: moterys su šluotomis, vyrai su spragilais, piemenys su botagais. Mato vilkas, kad viskas gali baigtis blogai, ir ėmė šokinėti, kiek tik jėgos beturėdamas. Šoko kelis kartus į viršų, uodega pokšt ir nutrūko, kaip pakulinis siūlas. Pasileido vilkas bėgti į mišką, uodegą palikęs eketėje, negalvodamas apie žuvis ir vakarienę. Bėga ir iš apmaudo staugia:

- Na, palauk, klastūne, apgavike lape, pateksi į mano nagus - pamokysiu tave! O lapė prie eglės tupėdama iš vilko žvejybos ilgai juokėsi. Ir nuo to laiko pilkasis vengia su lape draugauti.