Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Girtavimas XIX a. buvo rimta problema, nes bajorai iš grūdų ir bulvių pertekliaus pagamintą degtinę stengėsi bet kokiais būdais parduoti, girdė savo valstiečius. Iš girtuokliavimo uždarbiavo ir karčemų savininkai. Girtavimas buvo itin paplitęs ir skaudžiai veikė ūkį. Todėl M. Valančiaus propaguojama blaivybė buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu.

Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus šešerius egzistavimo metus, o 1864 m. jas uždraudė Michailas Muravjovas. Dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius.

Kita kliūtis draugijoms organizuoti – carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo. Blaivybę tiek metų gelbėjo tai, kad idėjai pritarė pats caras. Vis dėlto kunigai buvo nuolat persekiojami ir skundžiami, kad taiko fizines bausmes girtaujantiems – dauguma skundų buvo melagingi arba kalti būdavo patys valstiečiai, ne kunigai. Draudžiama buvo surašinėti žmones į blaivybės knygas, juos prisaikdinti.

Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti.

 M.Valančius tapęs Varnių kunigų seminarijos rektorium, vėliau Žemaičių vyskupu su dideliu taktu ir diplomatija ėmė kreipti žmonių gyvenimą į aukštesnį kultūrinį, moralinį lygį. Jis apie save subūrė jaunų, aktyvių, mėgstančių rašyti kunigų kolektyvą, telkė lietuvius intelektualus, išrūpindavo jiems valstybines ar bažnytines tarnybas. Varniai tapo Lietuvos kultūros ir švietimo centru. Valančius palaikė gerus santykius su įtakingais valdžios žmonėmis, dvarininkais, bažnyčios hierarchais.

 M.Valančius gavo leidimą seminarijos klierikams praktikuotis pamokslus sakyti, rašyti lietuviškai, tapęs vyskupu – ir parapijų kunigams. Tam parengė ir išleido Konstantino Sirvydo (1578-1631 m.) lietuviškų pamokslų „Punktai sakymų“ naują laidą.

 M.Valančius savo pirmąjį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ parašė lietuvių kalba, tapęs vyskupu savo pirmąjį ganytojišką laišką parašė lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuviškai rašyti buvo neįprasta naujovė. Po kurio laiko ši naujovė buvo pakartota ir Seinų  vyskupijoje. Į lietuvių kalbą buvo verčiama ir leidžiama  religinė literatūra: giesmynai, maldaknygės, parapijinėms mokykloms skirta literatūra. Visi ganytojiški laiškai rašyti lietuvių, lenkų, kartais rusų kalba.