Miestas daug kartų buvo sugriautas ir atstatytas. Naujosios Babilonijos karalystės, o ypač Nabuchodonosaro, laikais miestas tapo ypač prašmatnus (pvz., „kabantieji sodai“). Persijos laikais buvo trečiąja valstybės sostine. 537 m. pr. m. e. persai (Irano Achemenidai) užkariavo Babiloną ir babiloniečius supažindino su savo tikėjimu zoroastrizmu. Vėliau 331 m. pr. m. e. nukariavo Aleksandras Makedonietis. Seleukidų laikais, Seleukui I įkūrus Babilono konkurentą miestą Seleukiją, Babilono reikšmė ėmė smukti ir miestas savo reikšmės nebeatgavo. Babilono griuvėsiai atrasti ir pradėti kasinėti nuo XIX a. vidurio.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Babilonas

Manoma, kad šie sodai sukurti apie 600 m. pr. m. e. Pasak senovės graikų legendos, sodai buvo sukurti, nes karaliaus Nabuchodonosaro II žmona Amytis ilgėjosi savo gimtųjų namų Medijoje. Karalius negalėjo žiūrėti į liūdinčią žmoną ir nusprendė ją nudžiuginti didžiuliais sodais, priminsiančiais jai namus ir kad ji pasijustų it miškais apaugusiuose gimtinės kalnuose. Nelabai aišku kodėl kabantieji sodai vadinti ir Semiramidės, keliais amžaiis anksčiau valdžiusios Asirijos karalienės vardu.

Kabantys sodai turėjo būti prie upės, kad lengviau būtų juos drėkinti. Sodai buvo sukurti viena virš kitos buvusiose terasose, galėjusiose siekti 40 m aukštį. Visas statinys turėjo piramidės formą, nes aukščiau esančios terasos buvo mažesnės už žemiau esančias. Terasos buvo išklotos akmens luitais, užlietais švinu. Kiekviena terasa laikėsi ant stambių suremtų akmeninių gegnių, kurios sudarė kolonadą. Statinio pagrinde buvo didelis ketvirtainis pamatas. Į kiekvieną terasą suvežta tiek žemės, kad jose galėjo įsišaknyti ir dideli medžiai.

Į sodus įvairiausių rūšių augalai: figos, migdolai, riešutmedžiai, granatai, vijoklinės rožės, vandens lelijos ir daugybė kitų – buvo atgabenti iš visos imperijos. Sodams drėkinti buvo naudojamas Eufrato upės vanduo. Siurbliais pakeltas iki viršutinės terasos, vanduo tekėjo žemyn, taip vėdindamas ir drėkindamas sodus. Tarp terasų įrengtose salėse vyko puotos.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Kabantieji_Babilono_sodai

Pasak šio padavimo, po pasaulio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.

Biblijoje Babelis lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. TaipNaujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“[1].
https://lt.wikipedia.org/wiki/Babelio_bok%C5%A1tas

Zikuratuose būdavo garbinami dievai: Anu, Enlilis, Enkis, Mardukas. Zikuratai buvo ne vien šventyklos, juose saugojo grūdus, kitus maisto produktus, žemdirbystės padargus, statybines medžiagas, čia įsikurdavo amatininkų dirbtuvės, taip pat buvo turgus.

Miesto viduryje šumerai statė valdovo rūmus ir laiptuotą šventyklą globojančio dievo garbei – zikuratą, ne tik religinį, bet ir ūkinį miesto-valstybės centrą. Prie šventyklų buvo įrengta kaupiamo maisto sandėlių, svirnų, diendaržių galvijams, kepyklų, alaus daryklų, amatininkų dirbtuvių.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Zikuratas