—      Gal pamerkti? — abejoja mama, vartydama rankoje svogūno galvą su vos prasišovusiu blyškiu diegeliu.

—      Ir kas tada bus? — smalsauja Vaidotas.

—      Išsikals daug žalių laiškų.

—      Ir jie išaugs aukšti aukšti? — klausia berniukas.

—      Žiūrint kaip auginsi, kaip mylėsi,— šypteli mama.

—      Tai leisk, — prašo berniukas, — leisk man vienam jį auginti. Noriu pažiūrėti, ar aukštai žali laiškai iškils.

Jis pamerkia svogūno gaivą į molinę vazelę — diegeliu į viršų. Padeda ant palangės, pačioj pietų saulės atokaitoj, ir ilgai ilgai stebi: galgi jau kalasi želmenėlis?

Greit svogūnas pakirdo iš miego; vienas po kito laiškai pagavo stybti aukštyn — Žiū, nebe trys, o penki, jau ir septyni, devyni — visas žalių broliukų pulkas!.. Vaidotas uoliai žiūrėjo, kad vandens būtų pakankamai, o sykį net įbėrė į jį žiupsnelį cukraus su kvepiančia vanile — juk reikia šio to gardesnio ir įvairesnio augančiam svogūno organizmui!..

—       Mama,— kviesdavo ir kviesdavo jis prie palangės motiną,— tu tik pažiūrėk: jis stiebiasi kaip padūkęs!.. Dar tris laiškus išleido!

—       Matyt,— sako mama,— jam labai patinka tavo globa.

—       Taip, jis mano globotinis,— pasigauna naują žodį berniukas…

—       O aš kažkur skaičiau,— prisimena kai ką ir tėtis,— kad augalai mėgsta muziką, net sparčiau auga.

—       Ką?! — nespėja suimti visų naujienų berniukas.— Tai mano svogūnas turi ausis?

—       Nebūtinai ausimis girdima,— nusijuokia tėtis.— Oru sklindančias garso bangas galima pagauti ir kūno paviršiumi.— Įdomu,— iškart atidaro grotuvą Vaidotas,— kokia muzika labiausiai patiktų mano svogūnui?

Mama su tėčiu susižvelgia.

—       Manyčiau,— prabyla mama,— kad labiausiai jam patiktų Mocartas... ypač jo kvintetas su fleita...

—       O aš manyčiau,— sako tėtis,— kad jam daug labiau patiktų miuziklas „Žmogus iš La Mančos".

—         O gal,— siūlo Vaidotas,— gal jam norėtųsi ABBA?

—         Tebūnie globėjo valia,— nusprendžia ir mama, ir tėtis.

Netrukus prasideda visas koncertas: skamba ir Mocartas, ir miuziklas, ir ABBA... Žaliasis klausytojas, kurio garbei skirta pageidavimų muzika, stovi nustėręs iš susižavėjimo; jo žalios rankelės, iškeltos j viršų, bijo net pakrutėti, kad nenubaidytų puikiųjų garsų.

—         Mama,— dar nenutilus muzikai, šaukia Vaidotas,— tu net nepatikėsi: mūsų svogūnėlis išleido dar vieną laišką!.. Ir žinai, per kokią plokštelę? Per ABBA!..

—         Nagi, nagi,— vėl susižvelgia mama su tėčiu,— ko gera tavo svogūnas ims augti kaip pasakos pupa.

—         Kur lubas praaugo, taip?

—         Ir lubas, ir stogą kirsti reikėjo, iki pat dangaus išaugo!

—         Ne, tiek aukštai nereikia,-^- susirūpinęs užverčia galvą berniukas,— tegu tik iki lempos išstybsta, ir užteks.

O muzika namuose beveik nenutyla, ir svogūnėlis stiebiasi kaip ant mielių. Gal prasiblaivęs dangus, gal muzikos kerai, o gal tikros mielės, kurių slapčia Vaidotas įbėrė į vandenj,— o gal visa drauge taip paveikia globotinį, kad žali laiškeliai broleliai tarsi eina lenkčių: kuris kurį pralenks?.."

 

V. Žilinskaitė

Iš dantukų jis paspruko Ir nukrito. 

Užmiršau geltoną gilę prie paliūnės – Ąžuolas išaugs Tau, šile, 

Augs galiūnas! 

Numečiau vaikams prie kelio 

Daug gurgučių 

– Vai, pasėjau 

Daug pušelių, daug eglučių. 

Šiaušiu uodegą prieš vėją tartum šluotą: 

Ei, pagaukite sėjėją... Uodeguotą!

                   Anzelmas Matutis